Tai vienas kebliausių XX amžiaus klausimų. Galvosūkiu jis išlieka ir XXI-ajame. Ar visi „paprasti“ žmonės yra linkę į smurtą?
Smurtas žmoniją ir baugina, ir traukia. Teroristų atakos, partizanų karai, organizuotų gaujų susirėmimai – žmogaus agresija persmelkusi mūsų pasaulį.
Smurto pilna visur, jis sieja visas valstybes ir tautas. Tačiau iš kur jis kyla? Ar smurtauti mes išmokstame, ar tai kažkas instinktyvaus?
Daugelis mūsų mano esantys ramūs ir taikūs žmonės. Esame išauklėti konfliktus spręsti taikiai ir linkstame manyti, jog smurtas yra tai, ką daro „kiti“, tik ne mes. Tačiau ar tai tiesa?
Ar įmanoma, kad tu pats, tavo mama, duktė ar sūnus galėtų padaryti baisų nusikaltimą?
Atsakymas – taip.
Priešingai nei įprasta manyti, mes gimstame su polinkiu į smurtą. Iki trejų metų amžiaus mūsų impulsai virte verda, nes jaudrios smegenys dar nepajėgios kontroliuoti impulsų.
Tačiau mums bręstant pamažėle vystosi ta smegenų dalis, kuri atsakinga už agresijos kontrolę – prefrontalinėje smegenų žievėje. Kaip šis kontrolės mechanizmas veiks, priklauso nuo mūsų įgytų patirčių.
Smurto festivalis
Įgūdis dalytis ir daryti kompromisus, užuot konfliktus sprendus smurtu, faktiškai pakeičia fizinę smegenų struktūrą ir padaro mus mažiau agresyvius.
Tačiau bandymams spręsti konfliktus taikiu būdu pritaria ne visos kultūros. Štai Bolivijos Anduose viena gentis per metus susikaupusius konfliktus sprendžia susirinkdama į smurto šventę, žinomą kaip Tinku.
Pagal tos genties tradiciją, vyrai, moterys ir netgi vaikai turi išmokti kovoti, o mirtys ten nėra retenybė. Neuromokslininkė Maria Couppis tvirtina, jog jų smegenys skiriasi nuo įprastinių, nes jie buvo socializuoti būtent taip spręsti konfliktus.
Tai rodo, kad nors mes visi gimstame potencialiais smurtautojais, lemiamą vaidmenį mūsų smegenyse sukuriant kontrolės mechanizmus vaidina auklėjimas ir aplinka.
Maža to, mes ne tik gimstame turėdami polinkį į smurtą, – chemiškai nulemta, kad tai mums patiktų. Kai kaunamės, mūsų smegenyse išsiskiria tam tikra medžiaga – dopaminas. Jis informuoja smegenis, jog mums patinka tai, kas vyksta.
Negana to, dopamino antplūdis gali sukelti fizinę priklausomybę nuo smurto. Kuo daugiau smurtaujame, tuo labiau norime tai daryti.
Pirmykštis malonumas
Kas gi galėtų geriau žinoti apie šį malonumą, jei ne buvęs anglų futbolo chuliganas Denny Brownas. Jis buvo pasodintas į kalėjimą, kai peiliu sužalojo kitos komandos gerbėją. Tačiau netgi tai jo nesustabdė. „Niekada negėriau ir nevartojau narkotikų. Mano heroinas buvo muštynės“, – sakė jis.
Kova yra pirmykštis malonumas, už kurį atsakingos priešakinės mūsų smegenys. Tačiau kaip lengvai mes galime prarasti kontrolę? Nusikaltimai, padaryti afekto būsenoje – kasdienis reiškinys, dažnai smurtautojai vėliau negali pasakyti, „kas jiems tada užėjo“. Kaip tai paaiškinti? Kas paskatina juos prarasti kontrolę?
Neuropsichologas prof. Charles‘as Goldenas teigia, jog mums visiems gresia prarasti kontrolę ir padaryti didelį nusikaltimą – užtenka vien to, kad mūsų prefrontalinėje smegenų žievėje įvyktų pakitimų, kuriuos gali sukelti pakartotiniai smūgiai į galvą žaidžiant regbį ar patyrus avariją.
Jis pasakoja istoriją apie vieną savo pacientų – pastorių, visą gyvenimą padėjusį kitiems žmonėms, kurio elgesys netikėtai pasikeitė patyrus avariją. Iš pradžių atrodė, kad sunkesnių traumų išvengta, tačiau vieną dieną jis susikivirčijo su savo žmona ir vos šios nenužudė.
Tačiau fiziniai sužalojimai nėra vienintelis būdas smegenims išsijungti. Depresija, piktnaudžiavimas alkoholiu, miego trūkumas ir netgi natūralus senėjimo procesas gali pažeisti mūsų smurto kontrolės mechanizmus.
Kontrolės mechanizmai
Sunku įsisąmoninti, kad mes gimstame turėdami polinkį į smurtą, kad smurtas mums patinka ir kad visi mūsų kontrolės mechanizmai gali būti lengvai pažeisti.
Vis dėlto daugiausia žmonių nužudoma ne dėl afekto būsenos, daugiausia jų žūna per karą ir genocidą – tuomet, kai kas nors tyčia nusprendžia nužudyti kitą asmenį.
Emmanuelis Jalas, buvęs vaikas-karys Sudane, asmeniškai galėtų paliudyti, kaip trauminės patirtys gali taip tave paveikti, kad norėtum sąmoniningai nužudyti kitą žmogų.
Jis buvo sveikas ir laimingas vaikas, kol vieną dieną karas sugriovė visas jo svajones apie normalų gyvenimą. Jo mama dingo, jo kaimas buvo sudegintas, jis prarado viską, ką turėjo.
Įteisinta agresija
Mažasis Emmanuelis ėmė manyti, jog žmonės, kurie taip su juo pasielgė, nusipelno mirties. Jis prisijungė prie sukilėlių ir būdamas jų gretose nužudė ir nukankino daugybę žmonių.
Dabar jis stengiasi atkurti savo gyvenimą ir įtikinti kitus, jog smurtas nieko neišsprendžia, tik iššaukia dar didesnį smurtą.
Emmanuelio Jalo atvejis kraštutinis. Tačiau kiek kraštutinė turėtų būti situacija, kad jūs arba aš imtume galvoti, jog prievarta prieš kitą žmogų pateisinama?
Daugelis iš mūsų įsivaizduoja, kad jei kas nors nuskriaustų mūsų vaikus ar mylimuosius, būtent tai sukeltų mumyse smurto proveržį. Tačiau ar galėtume padaryti žalą kitam, kuris mums nepadarė nieko blogo, tik vardan idėjos ar ideologijos?
Daugybę kartų aptartas Milgramo eksperimentas 1961-aisiais rodo, kad atsakymas turėtų būti „taip“. Asmenys, pakviestus dalyvauti eksperimente, paprašė elektros srove bausti kitą eksperimente dalyvavusį „savanorį“, kai tik šis suklysta, atsakydamas į pateiktus testo klausimus. Srovės stiprumas turėjo būti didinamas iki mirtinos 450 voltų srovės.
Eksperimento dalyviai nežinojo, kad „savanoris“ tėra aktorius, jis nepatirdavo jokio elektros šoko. Ir vis dėlto du trečdaliai asmenų buvo pasiruošę didinti srovę iki 450 voltų, nes šalia jų sėdėjo eksperimento vadovas, juos raginantis autoritetingas asmuo baltu chalatu.
Milgramo eksperimentas buvo dažnai naudojamas siekiant įrodyti, kad visi tam tikromis aplinkybėmis galime tapti smurtautojais. Nenorime su tuo sutikti, tačiau moksliniai duomenys rodo, jog mes klystame.
