Mollers

Daiva Ausėnaitė. Ar mes tikrai pasiryžę išsitirti dėl ŽIV?

Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje gyvena virš pusantro milijono ŽIV turinčių žmonių. Lietuvoje oficialiai užregistruota apie 1 700 infekuotų ŽIV, kaimyninėje Estijoje – 7 839 žmonės. Ir nors „ant popieriaus” Lietuvai pavyksta išsaugoti nedidelį sergamumą ŽIV infekcija, tačiau protrūkiai kaimyninėse šalyse, prasta sergančiųjų priežiūra šalyje ir net artėjantis krepšinio čempionatas didina tikimybę, kad mūsų šalyje įvyks ŽIV protrūkis.

Krepšinio aistruolių aistros

Rugsėjo pradžioje mūsų šalyje vyks Europos krepšinio čempionatas. Jau parduota 110 000 bilietų. Ankstesnių metų įvairios sporto varžybos ir čempionatai parodė, kad tai didelė sankaupa seksualiai aktyvių žmonių – jie vartoja alkoholį, linkę į atsitiktinius lytinius santykius, mušasi. Svaigalai, seksas ir smurtas – tai neišvengiami kiekvienų sporto varžybų komponentai. Lytiškai plintančios ligos ir ŽIV – tai taip pat sporto varžybų komponentai.

Paskui sporto aistruolius traukia sekso darbuotojos, tad kartu su jomis migruoja ir tradicinės „meilės ligos”. 2006 m. Hamburge vykęs futbolo čempionas įeis į istoriją, praėjus devyniems mėnesiams po žaidynių, šalies gydymo įstaigos fiksavo naujagimių bumą. Net buvo sukurtas specialus „futbolo naujagimio” logotipas. Vokiečiai sugebėjo į situaciją pažvelgti iš linksmosios pusės.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų žymus krepšininkas, tuometinė didžiausia sporto žvaigždė Magicas Johnsonas paskelbė visam pasauliui, kad jis užsikrėtė ŽIV. Amerikos spauda rašė, kad ŽIV dar niekuomet nebuvo labiau priartėjęs prie kiekvieno amerikiečio. Juk jis buvo šalies numylėtinis, pažiba, juo didžiavosi, jį gerbė. Jo liga sukrėtė visus. Magicas Johnsonas dar tris kartus po diagnozės buvo grįžęs į didįjį sportą. Didžiausią siaubą M. Johnsonui teko išgyventi, kai diagnozę apie ŽIV jis sužinojo praėjus vos trims mėnesiams po vestuvių, o jo žmona laukėsi. Dabar jo sūnui Earvinui dvidešimt, jis neserga ŽIV. Magicui Johnsonui dabar 51 metai, jis turi savo fondą, rūpinasi ŽIV prevencija.

Neformaliai žymus krepšininkas dalyvaus ir Lietuvoje Eurobasket čempionato metu. Jo veidu papuošti plakatai ir jo frazė „Gyvenimui – ŽIV ne kliūtis” pasitiks sirgalius rugsėjo 9 ir 16 dienomis centrinėse Vilniaus ir Kauno miestų aikštėse. Po ilgų derybų su Magico Johnsono fondu asociacija „Demetra” gavo išskirtinę teisę naudoti jo plakatą. Krepšininkas ragina lietuvius išsitirti dėl ŽIV.

Kas gali apsaugoti Lietuvą nuo ŽIV epidemijos?

Matyt, suvokdami būsimo krepšinio čempionato keliamą grėsmę, į kovą su ŽIV plitimu, stoja šalies nevyriausybinės organizacijos ir Lietuvos užkrečiamų ligų bei AIDS centras (ULAC). Žmonėms siūloma tikrintis dėl ŽIV.

ULAC iniciatyva pradedama akcija „Užteks tylėt.” Akcijos dalyviams siūloma pasinaudoti proga iki gruodžio pabaigos nemokamai išsitirti dėl ŽIV. Tereikia užsukti į tam tikrą įstaigą, kuri dalyvauja akcijoje ir priduoti kraują iš venos. Įstaigų sąrašas yra ULAC tinklalapyje. Tyrimų rezultatų reikės palaukti keletą savaičių.

Nevyriausybinė organizacija „Demetra” siūlo tikrintis greitaisiais testais. Kraujas imamas iš piršto ir rezultatas matomas jau po minutės. Į gydymo įstaigą eiti nereikės, nevyriausybininkų testavimo palapinės stovės centrinėse miesto aikštėse, bet tik dvi dienas.

Lietuva viena iš nedaugelio, o gal net ir vienintelė Europos Sąjungos šalis, kur tyrimas dėl ŽIV yra vis dar mokamas. Mūsų šalyje išsitirti dėl ŽIV nemokamai gali tik besilaukiančios, prieš keletą metų tyrimas tapo mokamas net rizikos grupių asmenims – tiems, kurie labiau nei kiti rizikuoja užsikrėsti ŽIV – tai seksualines paslaugas teikiančios moterys ir narkotikų vartotojai. Eurazijos žalos mažinimo tinklo tinklalapyje www.harm-reduction.org rašoma, kad rizikos grupei taip pat priklauso jaunimas, homoseksualūs asmenys, medicinos darbuotojai.

Greitieji testai ŽIV ir hepatitui nustatyti buvo naudojami ne vienerius metu kai kuriuose šalies žemo slenksčio kabinetuose. Pavyzdžiui, Kauno Socialinių paslaugų kabinete šie testai daromi jau daugiau nei penkerius metus. Ir nors nuo 2007 m. medikai aktyviai pradėjo gyventojus raginti pasitikrinti dėl hepatito C, kuriuo tikėtina, užsikrėtė sovietmečiu buvę kraujo donorai, tačiau šalyje niekuomet nebuvo daromi vadinamieji skrininginiai tyrimai dėl šių ligų, kai tikrinami absoliučiai visi.

Ar valdžia pasiruošusi realiam ŽIV sergančiųjų skaičiui?

ULAC direktorius S. Čaplinskas pristatant projektą „Užteks tylėti” atkreipė dėmesį, kad į ŽIV prevencinę programą turėtų įsitraukti ir šeimos gydytojai. Mintis labai gera. Juk šeimos gydytojas galėtų pas jį užsukusiam žmogui parekomenduoti pasidaryti tokį tyrimą. Aišku, reikėtų žmogų motyvuoti už tyrimą susimokėti… Reikėtų dar šeimos gydytoją apmokyti teikti informaciją apie ŽIV.

Dar geriau būtų, jeigu šeimos gydytojas ar slaugytoja turėtų greituosius testus ŽIV nustatymui ir galėtų čia pat tą tyrimą, nemokamai atlikti. Būtent tokia praktika šiuo metu egzistuoja Estijoje. Pacientų organizacijų atstovai gavę iš rėmėjų siuntą greitųjų testų, atidavė juos šalies gydymo įstaigoms. Tai padidino tiriamų asmenų skaičių ir pagerino ankstyvą išaiškinamumą. Estams pavyko uždegti žmonių širdyse sąmoningumą ir norą testuotis. Ir dar jiems pavyko pademonstruoti komandinį darbą – kai susijungia nevyriausybinis ir valstybinis sektorius.

Esant mokamam testui, mūsų šalyje praktiškai nevyksta testavimas dėl ŽIV, todėl Lietuva „ant popieriaus” turi labai mažus sergamumo ŽIV rodiklius. Jeigu per mėnesį išsitiria dešimt ar kelios dešimtys žmonių, išaiškinama 1-5 nauji ŽIV atvejai. Kas nutiks, kai žmonės pradės aktyviai tirtis?

Ir ką mūsų šalies valdžia darys su tuo dideliu skaičiumi naujų ŽIV infekuotų asmenų? Juk po kurio laiko jiems visiems prireiks vaistų. Dabar Lietuva iš kitų šalių išsiskiria itin mažu skaičiumi asmenų, gaunančių antiretrovirusinį gydymą. Ši situacija kelia daug klausimų – ar lietuvių imuninės sistemos tokios stiprios, kad jie sugeba gyventi su ŽIV ir be gydymo? Ar lietuviai per ramūs, kad išsireikalautų gydymo? Ar šalies valdžia turi nustatytas kvotas (paskirtą tam tikrą sumą pinigų) ir nenori jų didinti, nekreipdama dėmesio į žmonių mirtis?

Baubas, kuris dar gąsdina

Šalyje dirbančios nevyriausybinės organizacijos nepaliauja kartoti, kad ŽIV jau seniai nėra mirtina liga. Tačiau visuomenei vis dar trūksta informacijos apie žmogaus imunodeficito virusą. Todėl ŽIV turi vadinamąjį socialinį šleifą – užsikrėsti šia liga yra gėdinga, gėda pasakyti, kad turi ŽIV. Gėda apie tai kalbėti su gydytoju, artimaisiais. Dėl to visuomenė netoleruoja ŽIV turinčių žmonių. Nenorima, kad jie reikalautų teisės į gydymą, tyrimus. Dažnai pasakoma, kad yra „vertingesnių” pacientų.

Lenkė Ana Žakovič tarptautiniuose seminaruose yra nepakeičiama lektorė, ŽIV aktyvistė. Paauglę dukrą turinti moteris keliauja po pasaulį, dalyvaudama įvairiuose ŽIV prevencijos projektuose, ji yra ŽIV infekuota. Neseniai ji paliko Lietuvą, nors Vilniuje net keletą metų buvo jos namai. Ana prasitarė, kad diskriminuojanti Lietuvos situacija ŽIV žmonių atžvilgiu buvo pernelyg slegianti, jai buvo sunku gyventi šalyje, kur ŽIV infekuotas yra nuolat smerkiamas, ignoruojamas, jam nerodoma elementari žmogiška pagarba. Čia net reikėjo susimokėti už oficialiai nemokamus tyrimus.

Šią vasarą Italijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje dar kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad ŽIV ėmė aktyviau plisti lytinių santykių keliu. Dėl nesaugių lytinių santykių ŽIV užsikrečiama jauname amžiuje. Italijoje susirinkę mokslininkai atkreipė visuomenės dėmesį į tai, kad ŽIV traukiasi iš visuomenės paraščių (narkotikų vartotojų, sekso darbuotojų gretų), jis atsiranda plačiojoje visuomenėje.

„Dar prieš porą dešimtmečių ŽIV diagnozė prilygo mirties nuosprendžiui. Dabar tai išgirdęs žmogus turi suvokti, kad daug kas pasikeitė. ŽIV virto lėtine liga. Kaimyninėse valstybėse gyvena pacientai, kurie vieni pirmųjų užsikrėtė ŽIV. Jie gavo gydymą ir su šiuo virusu gyvena jau daugiau nei dvidešimt metų. ŽIV yra lėtinė liga, kuriai reikia atidesnio požiūrio į sveikatą – nuolat gerti vaistus, jeigu jie yra paskirti; reguliariai atlikti tyrimus dėl CD4 ląstelių kiekio kraujyje (ląstelių kiekis rodo, kaip organizmas sugeba pasipriešinti virusui); tinkamai maitintis; būti fiziškai aktyviam. Ir laikas naikinti tą socialinį ligos šleifą. Yra nemažai virusų, kuriuos mes gauname lytiniu keliu – žmogaus papiloma virusas, herpes virusas, hepatitas C. Kiekvienas iš jų sukelia skirtingas ligas, bet dėl to mes nediskrimuojame tų, kurie tuos virusus turi. Tai kodėl netoleruojame ŽIV turinčių žmonių?”– – klausia gydytoja Rūta Jarašūnienė.

Kaimynai serga

Estijoje naujų ŽIV atvejų šiemet dvigubai daugiau nei pernai. Gydytoja infekcionistė Marika Raukas mano, kad tai susiję su aktyvesniu testavimu – daugiau testuojama, daugiau išaiškinama. Estijos žmonių, gyvenančių su ŽIV, tinklas atliko studiją, kuri parodė, kad kuo mažiau žmonės bijos diagnozės ŽIV ir su tuo susijusios diskriminacijos, tuo tolerantiškesnė bus visuomenė ir tuo veiksmingesnė bus kova, stabdant ŽIV infekcijos plitimą.

Paskutinius kelerius metus Europoje fiksuojamas 33 proc. ŽIV infekcijos augimas, prie šio skaičiaus augimo labiausiai prisideda Rytų Europos šalys. Jei Vakarų Europoje skaičiuojama, kad milijonui gyventojų tenka 179 ŽIV atvejai, tai Estijoje šis skaičius gerokai viršija vidurkį – 410 žmonių milijonui gyventojų (2010 m. duomenys).

Vilniuje vykusioje konferencijoje viešnia iš Estijos ŽIV pacientų tinklo Jekaterina Voinova sakė: „Vis dar matome, kad ŽIV infekcija siejama su narkomanija, homoseksualizmu, nors ši liga jau kuris laikas stovi vienoje gretoje su kitomis lėtinėmis ligomis. Praeitais metais estų pacientų organizacija dalyvavo tarptautiniame tyrime, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti stigmos ir diskriminacijos lygį Rytų Europos ir Centrinės Azijos regionuose. Rezultatai buvo šokiruojantys – Estijoje didelis lygis vadinamosios vidinės stigmos, infekuotas žmogus bijo mirties, jis bijo, kad apie jo ligą sužinos artimieji, bijo susituokti ir turėti vaikų. Blogiausia, kad žmonės atsisako eiti į gydymo įstaigas ir ten kreipiasi tik tokiais atvejais, kai iškyla gyvybės ir mirties klausimas. Tai tik dar kartą įrodo, kad įvairios konsultavimo, ŽIV testavimo ir profilaktikos programos, būtų efektyvios griaunant šias baimes ir stigmas”, – kalbėjo ŽIV infekuota moteris iš Estijos.

Aštuoniolika metų ŽIV turintis Igoris Sobolevas sakė, kad ekspertų vertinimais Estijoje gali būti 12-13 000 ŽIV infekuotų asmenų. Šiuo metu 390 žmonių yra AIDS stadijoje. „Mes matome, kad būtent visuomenės diskriminuojantis požiūris į ŽIV turintį asmenį, verčia daugelį žmonių vengti atlikti testą. Esame įsitikinę, kad atlikti testą ŽIV nustatymui nėra gėdinga, kaip ir nieko gėdingo turėti ŽIV. Tas nežinojimas – tai pagrindinė priežastis, kodėl virusas plinta. Nežinant, nesigydant ir nesisaugant, galima užkrėsti labai daug žmonių”, – sako I. Sobolevas.

Prieš du metus Estija gavo paramą iš JAV – greituosius testus ŽIV nustatymui. Per daugiau nei du metus šiais testais buvo patikrinta daugiau nei 10 000 žmonių, keliems šimtams iš jų užfiksuotas ŽIV. Pernai amerikiečiai parėmė ir Lietuvą, atsiųsdami 10 000 greitųjų testų ŽIV nustatymui. Per pusantrų metų penkiose šalies miestuose buvo atlikta 8 000 šių testų, jie užfiksavo 35 pozityvius asmenis. Nusiuntus juos atlikti tikslinamuosius tyrimus į laboratoriją, visiems jiems buvo patvirtintas ŽIV.

Pabaigos remarka

Kalbantis su estų nevyriausybinės organizacijos atstovais Igoriu Sobolevu ir Latčin‘u Alijev‘u, išaiškėja įdomus faktas – keletui specialistų, dirbančių šioje organizacijoje, atlyginimą moka valstybė. Belieka tik dar kartą pavydėti estams jų demokratijos – valstybė išlaiko nevyriausybininkus, žmones, kurie kovoja už savo teises, už teisę į gydymą, kurie reikalauja geresnio finansavimo, kurie reikalauja pinigų prevencijai, gydymui, testams. Paprasčiau sakant, jie neduoda ramiai gyventi valdžiai ir reikalauja iš jos sprendimų skaidrumo.

O kaip įtikinti priešinguose barikadų pusėse atsidūrusius Lietuvos nevyriausybininkus ir valstybinių institucijų atstovus, kad darbas komandoje duoda geresnius rezultatus? Kad ŽIV prevencijos srityje visus turi vienyti bendras tikslas – padėti žmonėms kokybiškai gyventi, apsaugoti visuomenę nuo ŽIV infekcijos, išmokyti ją tolerancijos.

Gal ir vėl ne nuo ten pradėjome? Raginama tikrintis, nors visai nepasiruošta galimai epidemijai – nei valstybė finansiškai, nei visuomenė morališkai, nei nevyriausybininkai su savo socialinėmis ir psichologinėmis paslaugomis.

Gal reikėjo tiesiog susėsti prie vieno stalo, nusiimti savo didesnes ar mažesnes karūnas ir pradėti kalbėtis? Nes priešingu atveju, ne tik ŽIV statistika taip ir liks „popierinė”, tokia bus ir mūsų komandinė dvasia bei visa šalies demokratija.


Bernardinai

TAIP PAT SKAITYKITE