Mergina raudona palaidine turi tatuiruotę. Nedidelę rožytę, aukštai ant klubo, ją galima pamatyti, kai mergina pasilenkia paimti laikraščio kavos bare. Jai galėtų būti penkiolika ar šešiolika metų, gerai apsirengusi. Žinoma, pagal savo bendraamžių supratimą, ką reiškia gerai apsirengti. Džinsai pernelyg siaurėjantys, vyresniajai kartai tai nepriimtina, palaidinė per trumpa. Ji puikiai atspindi vidurinės amerikiečių klasės moksleives, geriančias kavą vietiniuose Starbucks’uose. Ir ji turi tatuiruotę. Kaimyninėje brangių maisto produktų parduotuvėje dirbantis vaikinukas taip pat turi: juodai raudoną kryžių vidinėje riešo pusėje. Žalios prijuostės nešiotojas šypsosi valydamas dulkes, stumdydamas uogienės stiklainiukus ar fromages gabalėlius, kurie per daug brangūs, kad galėtum vadinti tai sūriu. Geras vaikis, laimingas, ir kažkodėl išsitatuiravęs. Pažymėtas.
Kartą pastebėjęs tatuiruotą jaunuolį, imi pastebėti juos visur: gatvėje, mokyklose, bažnyčioje. Auskarai bambose, nosyse, liežuviuose išeina iš mados: šitaip mane patikina dukros draugės iš mokyklos, kaimynų mergaitės. Dabar tai jau déclassé pasakytų, jei nemanytų, kad vartoti tokį žodį – pretenzinga. Tačiau tatuiruotės – sako merginos – visiškai priimtina. Netgi pageidaujama. Jos rodo drąsą, išvengiant nepadorumo ar nusikalstamumo. Merginos randa įvairiausių paaiškinimų, tačiau panašu, jog tatuiruotė paprasčiausiai parodo, kad pats kontroliuoji savo kūną, it dailininkas savo kūrinį, ant kurio palieki parašą. Mums, vyresnei kartai, tatuiruotės primena motociklininkų gaujas ar pataisos namų gyventojus, galbūt dar vidury vandenyno lėbaujančius jūreivius. Tik ne „gerai išauklėtas jaunas damas“ – šis apibūdinimas toks atgyvenęs, jog mano dukra su draugėmis net negalėtų iš to pasišaipyti – jos nesuprastų, ką turiu omeny. Žinoma, būta laikų, kai Amerikos vidurinės klasės moksleiviai – vaikinai ir merginos – nė nesvarstė apie kūno tatuiravimą, tai nebuvo jų galimų veiksmų repertuaro dalis.
O šiandien yra. Daug kas pasikeitė per keletą dešimtmečių, galbūt padidėjusi viešai rodomo kūno dalis reikalauja dekoravimo. Panašu, jog XVII a. madingas krūtų apnuoginimas sugrįžta kita forma. Nors iš tiesų man atrodo, jog tatuiruotės yra daugiau nei prasta šių laikų mada. Tai, kas traukia tatuiruotis, yra jų ilgaamžiškumas. Žinoma, esama technikų, galinčių tatuiruotes daugmaž pašalinti, bet jų pagunda ir slypi tame, kad įrašai odoje turi ilgalaikes pasekmes. Gali atrodyti, kad merginoms esmingai svarbu ir tai, ką Siuzi pasakė Marijai apie tai, ką Megė išplepėjo apie Džeinę. Bet širdies gilumoje jos žino, kad tai tik mokykliniai žaidimai, kurie netrukus bus pamiršti. Tatuiruotis taip pat paika, kaip ir skleisti apkalbas, tačiau bėgant laikui tai turi rimtų pasekmių. Paaugliai, su kuriais apie tai kalbėjau, per daug įtikėję savo originalumu, kad pastebėtų esą bendros tendencijos pavyzdžiai. Jie nepažvelgia iš šono į kartais keistą savo kintančio kūno supratimą, kuris atskleidžia jų filosofines bei teologines prielaidas.
Visgi filosofinės bei teologinės jaunuolių plačiai propaguojamų idėjų prielaidos egzistuoja. Šiandien kūnas yra tapęs kaip niekada lankstus, lengvai formuojamas, it skulptūra. Viskas, nuo reklamų „Vogue“ žurnale, iki vakarinių žinių, skatina mus galvoti, jog galime formuoti savo kūną pratimais, plastine chirurgija, nano bei biotechnologijomis. Tai patvirtina ir augantis pritarimas eutanazijai – kūną suprantame kaip mėsą. Toks požiūris progresavo su šiuolaikine filosofija: Dekartas atskyrė kūną ir sąmonę. Kūnai mums yra išoriniai objektai, į kuriuos turime nuosavybės teisę.
Tatuiruotės gali turėti skirtingas prasmes: pavyzdžiui, Gvadelupės Mergelė ant jauno meksikiečio nugaros ar amžių žymintys taškai ant vienos Afrikos genčių nario veido. Jungtinėse Amerikos Valstijose, mano supratimu, tatuiruotės tapo populiariosios kultūros dalimi iš noro pajuokti įprastas normas. Jos turėjo būti ironiškos ir einančios prieš srovę, turėjo būti nauju būdu šiek tiek pasipiktinti, paerzinti buržuaziją. Keista, kaip opozicinis ketinimas tapo pozicijos dalimi, ar ne? Tatuiruotė tapo prekės ženklu, kaip tai, kas žymi, tarkime, teisę į virdulio nuosavybę.
Kol ploviau indus, mergaitės nubėgo į viršų mokytis. Iš tiesų – kikenti ir apkalbėti. Galvojau paaiškinti joms, kad mes nekuriame savo fizinio aš, kad kūnas nėra drobė, ant kurios tapome. Labiau palimpsestas, į kurį prirašo laikas: persidengiantys randai, nerimo raukšlės pasakoja tikrą istoriją apie mus. Mes nugyvename savo kūnus ir bėgantys metai padaro iš mūsų tai, kas esame. Kartezijaus mokymas yra jaunų filosofija, vyresnieji per daug gerai žino savo kūnų tikrovę. Visgi nepakviečiau mergaičių ateiti. Laikui bėgant pačios supras, pačios patirs. Geriausia išeitis dabar – būti griežta motina, atsilikusia, nesupratinga, tokia, kuri draudžia dukrai tatuiruotis. Net ir nedidelę rožytę.
Parengta pagal „Crisis magazine“
