Google kartos besimokantieji „maudosi“ informacijoje. Įsigali iliuzija, kad norint tapti visažiniu, reikia tiek nedaug – internetinės paieškos būdu gautų rezultatų.
Terry Heickas, internetinės platformos „TeachThought“ direktorius, jau anksčiau yra rašęs apie tai, koks Google poveikis besimokančiųjų mąstymui. Naujame savo straipsnyje „10 Ways Teacher Planning Should Adjust To The Google Generation“ („Dešimt būdų, padėsiančių mokytojams pritaikyti Google kartai ugdymo planus“) šis autorius daugiau dėmesio skiria ne besimokantiesiems, bet metodams, padedantiems pakoreguoti pagal nūdienos reikalavimus ugdymo planavimą bei pritaikyti nustatytus standartus ir ugdymo planus prie naujų sąlygų mokykloje.
Problema yra ta, kad dabar, kaip niekad iki šiol, keičiasi būtinų žinių samprata. Tai, ką mokiniai turi žinoti dabar, skiriasi nuo to, ką turėjo išmanyti prieš penkis dešimtmečius (žinoma, jei šioje vietoje nekils pagunda viską vertinti „super“ -„makro“ požiūriu ir išryškinti raštingumo, kritinio mąstymo ir panašių dalykų amžiną ir visuotinę svarbą).
Turėdami Google, nuspėjamąją paiešką, skaitmenines bendruomenes, socialines medijas, Quora, diegdami taikomąsias programėles ir kitas technologijas, galime mėgautis informacijos gausa, o jungdamiesi į tinklus, naudodamiesi skaitmeniniais kanalais ir įvairiais galimais mokymosi būdais, atveriame kelius į naujas idėjas.
Turint galimybes naudotis Google + Quora + twitter + YouTube + reddit + visakuoįmanomainternete, keičiasi tai, ką turi žinoti besimokantysis.
Žinojimo amžius išsikvepia ir užleidžia vietą informacinės navigacijos amžiui, todėl tai, ką besimokantysis turi išmokti, taip pat turėtų būti atitinkamai pakoreguota (net ir taikant kitus, nei toliau pasiūlytieji, būdus).
Dešimt būdų, padėsiančių mokytojams pritaikyti ugdymo planus prie Google kartos poreikių ir informacijos amžiaus reikalavimų
1. Pasirūpinkite, kad darbas pamokoje nebūtų pavaldus Google
Kitaip tariant, pasirenkite pamokai taip, kad Google taptų būtinai reikalingas atsakymui sukurti, o ne jam paprasčiausiai surasti. Ir klausimas, ką mokiniai darytų jei nustotų veikti WiFi, tikriausiai nėra pakankamai įtikinantis argumentas mokytis kitaip.
Iš tiesų, reikėtų mokymąsi sieti su naujomis mąstymo formomis, suteikiančiomis galimybių skirtingų idėjų, medijų ir bendruomenių sintezei. Tai būtų scenarijumi grįstas mokymasis, iššūkiais grįstas mokymasis, projektais grįstas mokymasis, mokymosi modeliavimas ir pan. Visa tai galima pritaikyti darbui klasėje.
2. Skatinkite mokinius bandyti spręsti reikšmingus klausimus, o ne tuojau surasti atsakymus
Skatinkite mokinius tyrinėti ir stebėti, o ne „puikiai išmokti turinį“. Pasaulyje, kuriame viskas sukasi aplink Google ir kuriame lengvai prieinamas turinys, tinklai ir nauji reiškinių, faktų suvokimo būdai, pagrindinį dėmesį reikėtų skirti daugiau klasikinei žmonijos praktinei stebėjimo, tyrinėjimo, gilinimosi ir perspektyvos konstravimo veiklai.
Straipsnio autorius abejoja, ar kokios nors rūšies ar pobūdžio atradimai, nepavertus jų visiškai neutraliais, atsietais nuo tikrovės, iš viso galėtų būti perdirbti į „standartą“. Ugdymo programos turėtų skatinti kruopščiai, vadovaujantis asmenine atsakomybe mokytis svarbių ir prasmingų idėjų, o ne rengti į informacinius segmentus suskaidytas pamokas, kuriose „veiksmingai išdėstomas turinys“. Juo labiau, kad Google kartai autentiškas turinys ir perspektyva yra laisvai prieinami.
3. Socialinius tinklus ir medijų kanalus iš tikrųjų paverskite ugdymo programos ir planų dalimi
Socialinių tinklų ir medijų identifikavimas, navigacija, analizė ir vertinimas turėtų tapti tokiu pačiu mokymosi dalyku kaip ir mokymasis rašyti ar sužinoti, kokia valstybės valdžios struktūra.
4. Pagrindinį dėmesį skirkite mokymosi strategijai
Žiūrėkite patarimą Nr. 2. Užuot akcentavę turinį, išryškinkite, kaip svarbu gebėti kasdien tvarkytis su gausybe besikeičiančios ir greitai aktualumą ir svarbą prarandančios informacijos.
5. Renkite ugdymo planus ir pamokas taip, kad į juos sklandžiai įsilietų nauji duomenys
Informacijos ir analizės amžiuje nestokojama duomenų. Šiuo metu turimos programos, planai ir pamokos nėra parengti taip, kad perimtų naujus duomenis, todėl tokių duomenų išrankiojimu ir pateikimu palikta užsiimti mokytojams, kuriems, atsižvelgiant į kintančią informaciją, nuolatos tenka gerokai koreguoti planus ir pamokas.
Terry Heickas turi vilčių, kad 2014 m. tai pavyks daryti kur kas geriau.
6. Numatykite, ko reikia jūsų mokiniams
Mokinių pasiekimus galima numatyti, kai tikrinamos išmoktų dalykų žinios, gebėjimas skaityti ir kiti gebėjimai. To jokiais būdais negalima pavadinti sekimu ar kurių nors mokinių, kuriems taikomi mažesni reikalavimai, priskyrimu pradinukų lygiui ir pan. Toks darbas – tai aktyvus ir iniciatyvus paskesnių veiksmų plano, programos ar bent jau atskirų jos dalių kūrimas, veikla, padėsianti mokytojams numatyti, nuspėti, kaip toliau mokyti.
Tam reikės papildomo laiko?
Gal padėtų Skaitmeninio pilietiškumo pamokėlės?
Gal verta rengti unikalią raštingumo strategiją?
Gal būtų gerai derinti skaitmeninius ir spausdintus tekstus?
Kas geriau: daugiau ar mažiau pasirinkimo galimybių?
Šiuo metu šie klausimai sprendžiami rengiantis pamokai ar kursui. Kaip visa tai atsispindėtų ugdymo programoje?
7. Mažiau dėmesio skirkite „supratimui“
Be abejo, mokiniai turi „suprasti“, bet, pasak autoriaus, iš anksto tiksliai nustatyti, ką mokiniai turi suprasti, kada, kur ir kaip giliai supras, bei kaip tai įrodys (nekalbant apie pagrindines žinias, natūralų domėjimąsi, raštingumo lygį ir pan.), gal kiek… pernelyg ambicingas užmojis.
Ir net jei tai būtų įmanoma, tai kokia neįtikėtina mokytojų parengimo, su tuo susijusių išteklių, vadybinių gebėjimų pamokoje, visuotinio griežimo dantimis ir įgimto žingeidumo slopinimo kaina?
Žinoma, mokymasis grindžiamas supratimu. Ir, be abejo, turime įvertinti, kas iš tikrųjų veikia, pasiteisina. Bet visiškas susitelkimas į vieną tikslą – užtikrinti iš anksto suplanuotus, susistemintus, ne į mokinį orientuotus mokymosi rezultatus, kurie vertinami tikrinant pasiekimus be vaizduotės lašo parengtais testais, – vargu ar gali būti laikomas šiuolaikinės pedagogikos laimėjimų viršūne. O gal taip klaidinga mąstyti?
8. Rengdami ugdymo programą, taikykite spiralinį metodą
Norėdami ką nors išmokti daryti geriau, mokomės darydami. Tai kodėl gi nepritaikius kai kurių svarbiausių idėjų turinio lygmenyje, kurios taptų kitų žinių ir pavienių faktų pagrindu bei būtų vėl ir vėl naudojamos įvairiuose pažinimo lygmenyse (pvz., paimkime Bloomo taksonomiją).
Ir jei tai pasiteisintų, ar programos struktūra nepadėtų tai įgyvendinti natūraliai? Kodėl gi ugdymo programoje turėtų būti numatyta vienaip, o pamokos turėtų vykti kitaip? Ar ugdymo programoje neturėtų atsispindėti šis metodas? O gal jis dėl to taptų tik dar geresnis?
9. Neskatinkite orientuotis į tradicinius kursus ir modulius
Turėdami ir kitų trūkumų, ugdymo programos kursai ir moduliai skatina „įsisavinto turinio“ iliuzijas. Gal geriau vertėtų pabrėžti, kad mokymais – tai maratonas, o ne dirbtinai padalintų sprinto atkarpų serija?
10. Išryškinkite pasaulio įvairovės atspalvius
Ar jus kada nors privertė klausytis dainos? Ir tada akylai stebėjo jūsų veidą, laukdami reakcijos? O po to paprašė parašyti apie visa to priežastis ir pasekmes atskleidžiantį esė? Siaubingas dalykas, ar ne?
Ugdymo programos, Terry Heicko manymu, skatina būtent tokį procesą. Ugdymo turinys yra nuostabus, jei tik yra leidžiama jam būti nuostabiu. Ir Google karta jį pažįsta kaip savo penkis pirštus. Programos dokumentuose turėtų būti išryškinti pasaulio įvairovės atspalviai, o ne pateiktas chronologine tvarka parengtas pasaulio įvairovės katalogas.
Jeigu mokiniai negalės atskirti, ką jiems verta suprasti, o kas skirta ne jiems, – ar tai įvyktų pirmajame Google paieškos rezultatų puslapyje, ar sekant twitter ir facebook nuorodomis – mūsų bendros pastangos duos mažiau rezultatų.
Papildomas patarimas
Skatinkite norą atrasti ir sužinoti, atsakingai siekti mokslo žinių
Ugdymo programa turėtų būti skirta tiek mokiniui, tiek ir mokytojui: ji turėtų padėti mokytis ir atrasti kelius į mokymąsi, suprasti, kokie buvo iki šiol, kurlink eina dabar, ką įmanoma nuveikti ir pasiekti. Informacijos amžiui būdingi atradimai, žingeidumas, užgaidos, bendruomeniškumas – visa tai lemia savikontrolės ir atsakomybe grįstų veiksmų būtinybę.
