Sue Johnson – klinikinė psichologė, San Diego ir Otavos universitetų profesorė, pelniusi tarptautinį pripažinimą kaip geriausia porų santykių psichologė. Dirbdama su problemų turinčiomis poromis Sue Johnson išplėtojo Emocijų terapijos metodą (ETM), kuris davė puikių rezultatų ir daugeliui porų neleido iširti.
Dr. Sue Johnson, neseniai į lietuvių kalbą išverstos knygos „Laikyk mane tvirtai: septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę“ (iš anglų k. vertė Teresa Aidukienė; išleido „Tyto alba“) kalbina psichoterapeutas dr. Victoras Yalomas.
Interviu psichoterapeutė kalba apie prieraišumą, pagrindines terapijos technikas ir naująjį meilės mokslą.
Pradėkime nuo to, kas yra Emocijų terapijos metodas (ETM)?
Šis metodas sukurtas praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje ir skirtas dirbti su poromis. Šiuo metu jis jau turi tvirtą empirinį pamatą, patvirtintas moksliniais tyrimais. Mes pasiekiame puikių rezultatų su įvairiausiomis poromis. Žinome, kaip tą padaryti. Kaip sako pavadinimas, mums labiausiai rūpi, kaip žmogus įveikia savo emocijas, kokius emocinius signalus siunčia savo partneriui ir kaip jausmai virsta jų santykių šokio muzika.
Mūsų terapija skatina prieraišumą. Žmogaus prieraišumo teorija – tai plati asmenybės ir žmogaus raidos, paremtos emocijomis, teorija. Mums visiems būtina sukurti saugius ryšius ir emocinius saitus. Jeigu šio poreikio nepatenkiname, prasideda negatyvus tarpusavio bendravimas, ir šokio muzika tampa labai sudėtinga.
Žmonės – sudėtingi, o emocijos – svarbus santykių komponentas. Vis dėlto mes dar sugebame ir suvokti racionaliai. Kodėl Jums rūpi mūsų emocijos?
Pirmiausia todėl, kad į jas dažniausiai neatsižvelgiama, nesikišama, juolab sistemiškai. Žmonės mano, kad jausmai tik trukdo, nes jie su jais nesusitvarko. O juk didžiausi žmogaus priešai – pyktis ir priešiškumas. Todėl labai daug dėmesio skiriame tam, kad padėtume klientams išmokti valdyti emocijas – kad jie būtų geresni vienas kitam. Stengiamės įteigti: atkreipkite dėmesį į jausmus, išmokite perduoti partneriui pozityvius emocinius ženklus, kurie jam padėtų pasijusti saugiam, juk tarpusavio santykiuose tai svarbiausia. Tai – prieraišumo esmė. Kaip tik to ir stengiamės išmokyti. Štai kodėl mums taip rūpi emocijos.
O kodėl prieraišumas toks svarbus?
Iš tikrųjų emocijų terapijos metodo mus išmokė pačios poros. Mes stebėjome, kaip jas užvaldo emocijos, kaip žmonės jas užgniaužia arba vienas ant kito išlieja negatyvius jausmus ir įsisuka į negatyvius bendravimo ciklus. Tik niekaip nesupratome, kodėl tie ciklai tokie intensyvūs, kodėl taip kenkia tarpusavio santykiams ir sukelia didžiulę įtampą. Žinojome, kad už tai atsakinga kažkokia labai svarbi dedamoji. Galiausiai išsiaiškinome, kaip padėti žmonėms išvengti šio užburto rato ir pasikliaujant vienam kitu leistis į atvirą ir sklandų šokį. Išmokome, kaip tai padaryti, bet neperpratome, kodėl šis šokis toks reikšmingas.
Kalbėdama apie šokį, turite omeny porų elgesį?
Taip. Kalbant apie porų santykius, jie – tarsi šokis. Jausmus vadinu šio šokio muzika. Manau, taip lengviausia parodyti, kokie jie svarbūs. Labai sunku šokti kitaip – pamėginkite šokti tango skambant valso melodijai. Galiausiai vis tiek imsite suktis valso ritmu. Taip jausmai diriguoja santykiams.
Ką tuo norite pasakyti?
Jeigu mane įskaudintumėte ir nuliūdintumėte, imčiau jus akylai stebėti laukdama menkiausio ženklo, kad jums neberūpiu ir kad ketinate nuo manęs nusisukti. Pirmiausia nebekreipčiau dėmesio į jūsų malonias kalbas. Laukčiau, kol kilstelėsite antakį ir leptelėsite ką nemalonaus. O tada audringai rėžčiau atgal. Jūs nustebtumėte: juk vakar buvote man toks malonus – ar tai nieko nereiškia? O aš nuoširdžiai pareikščiau, kad ne. Žodžiu, mus valdo stiprios emocijos.
Tokios situacijos dažnai pakiša koją net psichologams. Kai esame viename kambaryje su pora, nespėjame nė susivokti, kai viskas pakrypsta netinkama linkme. Kaip Jūsų teorija gali padėti?
Ji padeda suprasti, kad vyksta prieraišumo drama. Susiduriame su žmonių tarpusavio ryšio dilema. Žmogų apima aukštosios įtampos jausmai, nes žinduolių (o mes ir esame žinduoliai) smegenys tokius jausmus ir situacijas vertina kaip žūtbūtines – „Ar aš rūpiu partneriui?“ Atrodytų, ginčijamasi dėl dėmesio, bet jeigu panagrinėtume jausmus, dažniausiai praėjus kelioms minutėms ar net sekundėms po kivirčo pradžios paaiškėtų, kad jis vyksta dėl prieraišumo – „Ar tu mane myli? Ar aš tau svarbi (svarbus)? Jei susižeisčiau, ar tau rūpėtų? Ar būtum šalia? Ar galiu tavimi pasikliauti?“
Kai pradėjome taikyti šį metodą ir atlikome pirmą rezultatų analizę, suvokiau, kad už šių emocijų slypi prieraišumo logika: stiprus saugaus ryšio poreikis.
Kaip tai įvyko?
Netikėtai, kaip visada, kai paaiškėja kas nors paprasta. Tada vyko konferencija. Buvome parengę pirmą Emocijų terapijos metodo rezultatų apžvalgą. Metodas pasiteisino, bet man dar buvo ne visai aišku, kodėl. Neilas Jacobsonas, porų kognityvinės elgesio terapijos kūrėjas, savo pranešime teigė, kad tarpusavio santykiai tėra racionalus sandoris, mums belieka išmokyti žmones derėtis ir jie ims lengviau spręsti savo problemas. O derėtis, jo nuomone, galima ir dėl meilės.
Vėliau dviese su kolega nusprendėme, kad pranešėjas neteisus. Juk suaugusiųjų meilės santykiai grįsti prieraišumu, o derėtis dėl atsakomybės, saugumo ir meilės neįmanoma. Tada prisiminiau anglų šeimos psichologą ir prieraišumo teorijos kūrėją Johną Bowlby. Grįžusi namo parašiau straipsnį „Ryšiai ar sandoriai?“. Kai kuriems žmonėms jis nepatiko, nes suaugusiųjų santykiai neva neturi nieko bendra su prieraišumu, tai – motinos ir kūdikio ryšys. Kitiems, priešingai, labai patiko. Tai buvo pirmasis straipsnis apie tai. Jis pasirodė 1986-aisiais. Po metų socialiniai psichologai N. M. Hasanas ir Ph.R. Shaveras paskelbė pirmąją studiją apie suaugusiųjų prieraišumą.
Įdomiausia, kad išplėtojote Emocijų terapijos metodo teoriją ir praktiką prieš suvokdami prieraišumo svarbą, bet metodas vis tiek paveikus.
Mes laikomės amerikiečių psichologo, vieno iš humanistinės psichologijos kūrėjų Carlo Rogerso teorijos. Jau anuomet supratome, kaip sistemingai kurti naujus tarpusavio santykius. Nepamirškime, kad tais laikais buvo labai mažai rašoma apie suaugusiųjų prieraišumą. Dabar esama daugybės mokslinių darbų, suaugusiųjų prieraišumą siejančių su geresne sveikata, savijauta, galimybe įveikti stresą. O devintajame dešimtmetyje apie tai niekas nerašė. Aš tiesiog staiga suvokiau, kad tai, kas vyksta tarp suaugusių partnerių, labai primena motinos ir vaiko ryšį, o žmonėms gali būti labai sunku tai pripažinti, nes jiems jų santykiai atrodo visiškai kitokie.
Prieraišumas akivaizdžiai prieštarauja Vakaruose puoselėjamam psichologiniam savarankiškumui, tačiau jis labai svarbus žmogaus psichikos sveikatai.
Būtent. Vis dėlto tai, ką turime, veikiau yra patologinė priklausomybė. Jeigu tik susimąstytume, nustebtume, kaip mums apskritai pavyksta būti bent kiek savarankiškiems. Pasak Bowlby’o, tam, kad vaikas apskritai taptų savarankiškas, jam reikia pabūti priklausomam. Kitaip tariant, mes esame žinduoliai. Mums reikia kitų žmonių. Stiprus savojo „aš“ jausmas ir gebėjimas būti atskirai tik rodo, kaip smarkiai esame priklausomi. Tai ne priešybės, o dvi vienos monetos pusės. Štai kur slypėjo klaida.
Jums nepatinka priklausomybės ir susisaistymo idėja?
Na, pirmiausia susisaistymas kelia nerimą, ar artumas nėra prievartinis, ypač šeimose, kur paaugliai turi didelių problemų, o psichologai stengiasi jiems padėti atsilaikyti prieš tėvus. Pats žodis nėra blogas, jeigu tinkamas kontekstas.
Priklausomybės baimė atėjo iš literatūros apie piktnaudžiavimą. Mes tuo kaltiname vieni kitus nesuprasdami, kad su mylimais žmonėmis mus sieja labai stiprūs emociniai ryšiai. Neprotinga būtų juos neigti. Mūsų smegenyse juos suformavo milijonai evoliucijos metų. Jeigu esate žinduolis, nėra tokių dalykų, kaip absoliutus savarankiškumas arba perdėta priklausomybė. Savarankiški žmonės palaiko sveikos priklausomybės ryšius, vadinasi – dabar tai patvirtina daugybė tyrimų, ‒ kuo geriau žinote, kaip bendrauti su kitu žmogumi, kuo labiau juo pasikliaujate, tuo labiau įsigilinate ir į save, tuo stipresnė asmenybė esate, geriau jaučiatės ir esate pajėgesni priimti savarankišką sprendimą. Tai ne aš sugalvojau, galiu pacituoti aibes mokslinių darbų ir įrodyti praktiškai.
Kaip supratote, koks svarbus suaugusiesiems prieraišumas, kaip pasikeitė Jūsų mąstymas ir ETM technika?
Pirmiausia suvokiau, kokios vis dėlto stiprios žmogaus emocijos, o tada paaiškėjo, kokia didelė jį kamuoja baimė būti paliktam, atstumtam. Tada perpratau logiką, slypinčią už aiškią savinaikos poziciją pasirinkusių žmonių santykių. Štai tarpusavio santykių klasika: „Jaučiuosi vieniša. Nesu įsitikinusi, ar tau rūpiu. Nežinau, kaip tai pasakyti, nes juk esu suaugusi ir neturėčiau taip jaustis. Bet kažkodėl trokštų jausmų. Todėl noriu priversti tave kaip nors reaguoti. Ironiška, kad jaučiuosi apleista, vieniša ir įsibaiminusi, bet nepriekaištauju, kad niekada su manim nepasikalbi.“
Vadinasi, žmonės emocijas užgniaužia, o tai lemia jų elgesį?
Prieš supykstant ir apkaltinant vienam kitą, reikia stabtelėti ir pagalvoti, kodėl partneriui norim pasakyti ką nors nemalonaus. Jeigu porai pavyksta sustoti, abu pamato įvairių elgesio galimybių. Daug galimybių esama ir valdyti jausmus. Jei palaikau su žmogumi santykius ir noriu, kad į mane atsižvelgtų, o jis nekreipia į mane dėmesio, turiu pati tai padaryti ir pasakyti – kur tu? Man tavęs reikia! Jeigu kažkodėl bijai tai padaryti arba nepavyksta, belieka dvi galimybės. Pykti, šaukti – vaikai rėkia, niršta arba tampa įžūlūs su savo motinomis – taip pat elgiamės ir mes. Tačiau jeigu, nelaimei, tai tampa įpročiu, partneris imamas spausti. Įsivyravus santuokos įtampai sutuoktinė partneriui galėtų pasakyti: „Jaučiuosi atstumta, nusivylusi, sutrikusi. Aš tavęs nedžiuginu. Nežinau, kodėl. Tai baisiai skaudina, bet nebenoriu daugiau kovoti. Tiesiog daugiau nebekalbėsiu.“
Taigi ji pasitraukia. Ir kuo toliau tolsta, užsisklendžia, izoliuoja partnerį, tuo labiau tas partneris pyksta ir spaudžia. Amerikoje tai įprasčiausias santykių įtampos šokis.
Tai ir vadinate neigiamo bendravimo spąstais?
Taip. Knygoje „Laikyk mane tvirtai“ tai vadinama šėtoniškais dialogais. Svarbiausia suprasti, kad problemos kyla ne dėl jūsų bendravimo įgūdžių, asmenybės ir kokių nors jūsų trūkumų, o dėl to, kad atvėso jūsų jausmai ir nebežinote, kaip elgtis, ‒ jeigu tai suprantate, mes, taikydami savo ETM, pirmiausia paaiškiname, kad jūs vienas kitą baisiai gąsdinate, mokome keisti negatyvų elgesį, o paskui – sąmoningai artėti vienam prie kito. Taip savaime elgiasi motinos ir kūdikiai, prieraišūs partneriai ir vienas kitą mylintys žmonės. Taigi žmonės mokosi suartėti, kurti meilės, atsakomybės ir atviro emocinio bendravimo ryšius.
Jūsų konsultantai, spėju, pirmiausia turi nustatyti, į kokį šokį pora jau įsitraukusi?
Pirmiausia seanso metu būtina užtikrinti saugumą. Jeigu esi empatiškas ir jautrus, pavyksta padėti porai suprasti jos dramą. Privalai būti santykių konsultantas, stebėti, kaip vyksta ši drama ir aiškiai parodyti, kokiu žingsniu jie „šoka“. Vien paaiškinti maža, reikia paskatinti galvoti, padėti suprasti, į kokį šokį jie įsisukę ir kaip jis juos skaudina. Svarbiausia: užtikrinus seanso saugumą, žmonėms padėti analizuoti jausmus taip, kad jie galų gale pajėgtų apie juos prabilti.
Jeigu nuolat tikinsite nenorįs manęs klausyti, nes aš pikta, neilgai trukus aš ir virsiu pikčiurna. O pati manysiu, kad esate šaltas ir abejingas. Mūsų užduotis padėti žmonėms kalbėti apie po visu tuo slypinčius švelnesnius jausmus, kurių jie kartais nemoka net įvardyti ir tikrai nežino, kaip jais dalytis. Tada piktoji partnerė ima guostis, kad jaučiasi vieniša, nežino, ką daryti, todėl pyksta, tampa kandi, nes širdyje labai bijo, kad partneriui neberūpi. Mes padedame jai suvokti emocijas, jas suvaldyti, kad galėtų imti apie tai kalbėti, o partneriui padedame išgirsti. Tai viena iš priežasčių, kodėl žmogui labai reikia psichologo: kartais jis siunčia aiškias emocines žinutes partneriui, tačiau skambant negatyviai muzikai partneris jų neišgirsta. Jis nepasitiki ir neatsiliepia. Mes mokome poras padėti vienas kitam įveikti painius jausmus, suprasti, kas juos sukelia ir galiausiai jie vėl suartėja.
Vadinasi, jeigu viskas klostosi gerai, padedate klientams pasijusti saugiems, stebite jų elgseną ir padedate patiems ją suvokti, vienas kitam išsakyti norus. Kas nutinka paskui?
Pirmuoju etapu mes susilpniname negatyvią elgseną, todėl žmonės gali stabtelėti ir pasvarstyti: „Pradėkime iš naujo – aš imu pykti, o tu vis labiau užsisklendi. Būtent ši vieta mums skausminga.“ Ir jie ima suprasti, kad toks šokis netinkamas, todėl gali pradėti valdyti negatyvius santykius. Bet to negana. Man svarbus antrasis etapas, kai mes stengiamės skatinti žmogų išsiaiškinti savo prieraišumo baimes ir poreikius, apie kuriuos konsultacijų pradžioje jis nė nenumano, o tada padedame juos suformuluoti. Kai vienas partneris juo išsako, kitas atsiliepia, kartais – turbūt pirmą kartą gyvenime – žmogus pajunta, kad šį tą partneriui reiškia, kad jis šalia, kad jam rūpi. Tai reikšmingas įvykis. Jis padeda iš naujo apibrėžti santykius kaip saugų ryšį. Porai tai nepaprastai svarbu.
Tarkime, vienas partneris atsiskleidžia, tampa pažeidžiamas, o kitas blokuoja procesą, nes jam nepakeliamai sunku, todėl viską atmeta ir atsitraukia.
Tam ir yra psichologas. Rizika, kurią žmonės prisiima seanso metu, pamatuojama. Pirmuoju etapu iš žmogaus nereikalaujama smarkiai rizikuoti, paprastai į tokią padėtį jam net neleidžiama patekti. Vis dėlto, jeigu vienas atsiveria, o kitas to nepriima, geras ETM praktikas įsikiša ir padeda pirmajam pristabdyti. Suprantat, emocijos greitos. Norint, kad žmogus jas valdytų geriau, kitaip, reikia stabdyti. Tuomet žmogaus prašau: „Ar galėtumėte man padėti? Matote, jūsų partnerė pasakė: „Aš bijau ir užsisklendžiu savo kiaute, nes baisu, kad manęs nepasirinksi. Niekada nesupratau, kodėl mane vedei. Nuolatos bijau, kad bet kurią minutę mane paliksi.“ Argi ji ne tai pasakė?“
Nustebtumėte, ką žmonės kartais išgirsta. Tas vyras man pasakė išgirdęs, kad būtent ji gali jį bet kurią minutę palikti. Štai kodėl reikia stabdyti, paskatinti žmones išsiaiškinti, sutelkti dėmesį į esmę, palaikyti juos – padėti išgirsti. Tada toks vyras suvokia, kad vertino partnerę visai kitaip, stebisi supratęs, kad ji iš tikrųjų bijo, sako negalįs tuo patikėti, ji buvusi tokia tvirta, dabar jis nežinąs, ką daryti, jis sutrikęs, tarsi žemė būtų išslydusi iš po kojų, o juk gyveno su ja trisdešimt metų…
O aš jo klausausi. Jis kapstosi iki šios patirties paribio, o aš lydžiu, padedu žengti toliau, išgryninti, o kai paprašau viską pasakyti jai, prisipažįsta, kaip jam labai sunku, jis nežino, ką sakyti, kaip jam patikėti, kad ji tikrai bijo.
Kaip psichologė, turite lėtinti tempą, būti kantri ir atkakliai neleisti jam atsitraukti?
Būtent taip. Dabar mes dirbame sistemiškai. Turime mokomųjų filmų, knygų, 2004 metais išleistą praktikos vadovėlį, kur viskas smulkiai išdėstyta, ir metodikos kursą psichologams. Galima stebėti dirbančius specialistus mokomajame filme. Tačiau jūs teisus, ETM reikalauja viso dėmesio, reikia būti pasirengus dirbti su žmonių emocijomis, padėti jas išsiaiškinti, tobulinti ir gilinti. Be to, reikia būti pasirengusiam stebėti visą eigą ir padėti partneriams susikurti naujus santykius.
Mes galime padėti tik bendradarbiaudami su konsultuojama pora. Tai nėra ant kušetės paguldyto paciento klausymasis. Konsultuodami šokame kartu su klientu grojant jo muzikai, ir tikimės, kad ją perprasime. Tai aktyvus gydymas, juk seanso metu daug kas nutinka.
Žinau, kad labai prisidėjote prie konsultantų mokymo metodikos ir sudarėte sistemingo mokymo programą. Ko, jūsų nuomone, konsultantams išmokti sunkiausia?
Mūsų profesija išugdo didžiulį nepasitikėjimą priklausomybe. Todėl laikomės nuostatos mokyti žmones valdyti emocijas, būti nepriklausomiems ir savarankiškiems. Tačiau iš tiesų tikruosius žmogaus poreikius suprasti nėra lengva.
Vadinasi, išsprendus priklausomybės bėdas ima kelti problemų savarankiškumas?
Taip, žmogus turi suprasti, kad esame priklausomi vieni nuo kitų ir mums vieniems kitų reikia. Jeigu nesupranta, tuomet kamuojasi per ETM seansą, nepajėgia išklausyti, pripažinti kito asmens poreikių, apskritai kaltina, kad kitas turi emocijų, tačiau vis vien turi su jomis susitaikyti.
Anksčiau konsultantai bijodavo stiprių emocijų, nes nežinodavo, ką su jomis veikti. Šiuo požiūriu psichoterapijoje apskritai ir ETM konkrečiai įvyko didžiulis emocijų ir žmogaus prieraišumo suvokimo lūžis. Mes jau žinome, ką daryti. Emocijos nėra nelogiškos, jeigu tikrai moki klausyti. Tačiau daug kas iš mūsų nėra mokytas, kaip jas stebėti ir valdyti.
Kalbant apie metodikas, kaip padėti žmonėms įveikti emocijas?
Metodikos nėra sudėtingos. Remiamės Rogerso empatinio suvokimo metodu ir klausimynu. Pavyzdžiui: „Ką jaučiate, kai kitas asmuo sako tą ar aną? Ką patyliukais galvojate? Manote, visa tai reiškia, kad esate nemylimas?“
Girdėjau, rašote naują knygą apie meilės mokslą.
Taip, nes sukūrėme mokslą apie meilę. Tai tik kūdikis, bet stiprus. Per pastaruosius beveik dvidešimt metų mūsų supratimas apie suaugusiųjų santykius visiškai pakito. Įvyko labai svarbus perversmas. Mūsų visuomenėje daugėja nerimo ir depresijų, sveikatos priežiūros sistema nebeįstengia jų įveikti. Žinau, Johnas Bowlby pasakytų: mūsų visuomeniniai ir bendruomeniniai ryšiai silpsta, 50 procentų porų išsiskiria. Mes neišmokome megzti saugių meilės ryšių, bet turime priklausyti vieni nuo kitų. Būdas šiai problemai panaikinti, mano nuomone, ‒ ne farmacijos bendrovių kuriamos veiksmingesnės piliulės. Mes patys turime suprasti žmogiškųjų ryšių poreikį ir mokyti žmones, kaip tai svarbu, kai susiduriame su tokiais psichikos sutrikimais, kaip nerimas ir depresija.
Trumpai papasakokite apie naująją knygą.
Rašysiu apie meilės hormoną oksitociną, apie seksą, prieraišumą ir kodėl mes iš esmės esame monogaminės šeimos šalininkai. Rašysiu apie tai, kodėl ryte apsižodžiavus su partneriu sugriūva visa diena, ir vakarop net nebežinome, kodėl apskritai susituokėme…
