Kaip ir kitose pasaulio šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose taip pat ieškoma geriausių kelių švietimo sistemai optimizuoti. Tad jau ne vieną dešimtmetį nesiliauja diskusijos, kurios – valstybinės, privilegijuotosios (angl. charter), t.y. alternatyviosios mokyklos, kurios gauna valstybės finansavimą, tačiau gali nesilaikyti kai kurių kitoms valstybės išlaikomoms mokykloms privalomų reikalavimų, ar privačios – mokyklos gali geriausiai išspręsti šios šalies vidurinio ugdymo problemas.
Heather Zavadsky, dvidešimt su viršum metų stebėjusi, kaip mokyklų rajonams (angl. school districts) (vietos bendruomenių savivaldos struktūroms) sekasi padėti mokykloms įveikti sunkumus, bei sukauptą patirtį aprašiusi ne vienoje švietimo darbuotojams naudingoje knygoje, mano, kad neverta ginčytis, kuris ugdymo institucijos modelis yra geriausias sprendimas tobulinant JAV švietimo struktūrą.
Internetiniame JAV leidinyje „Education Week“ publikuotame straipsnyje „Five Critical Conditions That Encourage School Improvement“ Heather Zavadsky teigia, jog svarbiausias uždavinys – išugdyti, išnaudojant visas įvairiausių ir inovatyvių, visiems prieinamų švietimo įstaigų modelių teikiamas galimybes, sėkmingai XXI a. gyvensiančius ir dirbsiančius piliečius.
Remdamasi per daugiau nei du dešimtmečius sukaupta patirtimi, straipsnio autorė daro išvadą, kad mokyklų rajonai išsikeltą uždavinį spręs įvairiais būdais, tačiau, pasak jos, tikslui pasiekti būtinos penkios svarbios sąlygos.
1. Pagrindinė tarnyba ar centralizuota struktūra, padedanti pritaikyti reikiamus metodus prie konkrečios bendruomenės poreikių, diegti naujoves ir užtikrinti visiems vienodas galimybes mokytis. Dėl to reikėtų iš naujo apmąstyti, kaip tokia mokyklų rajono struktūra galėtų, atsižvelgdama į savitus kiekvieno bendruomenės nario – nedidelės valstybinės, privilegijuotosios ar populiarios privačios mokyklos – poreikius, kurti naujus metodus. Vien tik verčiant mokyklas laikytis nustatytų taisyklių, neviršyti biudžeto, vadovautis nustatyta personalo parinkimo tvarka ir teikti apibrėžtas švietimo paslaugas, užsibrėžtų uždavinių atlikti nepavyks. Argi ne dėl to privilegijuotosios mokyklos daugeliui atrodo tokios patrauklios?
2. Strategija ir priemonės, leidžiančios kontroliuoti švietimo sistemos kokybę bei jos tinkamumą ir darną su švietimo paslaugų gavėjais (mokiniais, bendruomene, verslo įmonėmis). Juk nepakanka vien „primesti“ bendruomenei tam tikrą skaičių parinktų mokyklų, neapmąsčius, kaip sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad mokiniai logiškai pagrįstai, prieinamai ir efektyviai gebėtų iš ikimokyklinio ugdymo įstaigų patekti į mokyklas, jose sėkmingai pereiti iš vienos klasės į kitą, baigti mokyklas ir mokytis toliau.
3. Galimybės mokyklų sistemos dalyviams ugdyti gebėjimus naujoviškai mąstyti ir veikti. Kaip pastebėjo straipsnio autorė, net ir kūrybiškais laikomuose mokyklų rajonuose lankstumas bei polinkis naujovėms gali ir neatsiskleisti, jei bendruomenių nariai nesulauks reikiamos paramos, nebus tam tinkamai parengti, išmokyti, kaip netradiciškai mąstyti, nesivadovauti nusistovėjusiais standartais bei aiškiai atskirti, kurios kliūtys yra tikros, o kurios tik įsivaizduojamos.
4. Giluminis apmąstymas ir suvokimas, kaip pertvarkyti mokymą ir mokymąsi, kad švietimas atitiktų naujus ekonominius poreikius. Pažangiose mokyklose ugdymo turinys siejamas, taikant aktyvią mokymosi praktiką, su gyvenimui ir veiklai realiame pasaulyje reikiamais įgūdžiais ir gebėjimais. Gerai parengti ugdymo programų standartai mokyklose įgyvendinami prasmingai. Padrikos, su gyvenimo poreikiais nesusietos pamokos, kuriose žinios perteikiamos senu didaktiniu stiliumi, nepadės pasiekti norimų tikslų.
5. Pirmiau išdėstytus punktus palaikanti ir padedanti juos įgyvendinti politinė aplinka valstybės ir rajono lygiu. Teigiamų pokyčių galima tikėtis tuomet, jei bus vykdoma bendruomenės ir visos visuomenės poreikių paisanti bei inovacijoms palanki politika.
Tikriausiai, visa tai atrodo puikiai, kai sklandžiai išdėstyta popieriuje? Vis dėlto, kaip to gali pasiekti švietimo sistema?
Reikėtų pradėti nuo to, kad būtų aiškiai apibrėžti siektini rezultatai, t.y. projektuojama tarsi atbuliniu būdu: pradedant mokyklą baigusio mokinio pasiekimais ir baigiant darželinuko ugdymo rezultatais. Pirmiausia reikėtų paklausti, ką abiturientas turėtų žinoti ir gebėti daryti, kad jam pavyktų įgyvendinti tolesnius tikslus, jam baigus mokyklą. Paaiškėtų, jog be pagrindinių akademinių žinių toks jaunuolis turėtų, pavyzdžiui, gebėti puikiai bendrauti, spręsti problemas ir pan. Nustačius, kokios prielaidos sėkmei gyvenime, reikėtų pasirūpinti, kad visi švietimo sistemos elementai būtų „sustyguoti“ taip, kad padėtų įgyvendinti aiškiai apibrėžtus siektinus rezultatus visose ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo pakopose. Gerai atlikus šį uždavinį, mokyklos turės švietimo sistemos remiamus parengtus veiklos planus ir tikslingą strategiją. Ir tai jau nebus pavienių „padėtį taisančių“ intervencijų durstinys.
