Kai manęs paklausė, ar mano šeima laiminga, aš susimąsčiau. Ne todėl, kad jos nėra, o todėl, kad šeimyninė laimė turi vieną išskirtinį bruožą – ji nepastebima. Taip, būtent taip. Šiuolaikinis žmogus, išgirdęs šiuos žodžius, nustebs. Jis gal net paklaus: kaip taip gali būti? Argi laimė ne jausmų pompastiškumas, ne nuostabus įsimylėjimas, ne emocijų proveržis? Aš atsakysiu: ne, ne tame žmogaus laimė. Tokį vaizdą mums bruka masinė kultūra, stipriai persigėrusi holivudinės dvasios. Tokia „laimė“ visada egoistiška, ji nukreipta į patį žmogų. Tokiu atveju žmogus visas emocijas patiria tik per save, per savąjį „aš“. Todėl taip dažnai ir girdime žodžius: „tu man reikalingas, man be tavęs blogai“, arba priešingai „aš nuo tavęs pavargau, tu mane vargini“. Todėl tokios populiarios pernelyg salsvos ir prėskos „dainuškos“ apie panašius išgyvenimus, ir filmai, šlovinantys paviršutiniškus jausmus. Tvirtos ir ilgametės šeimos ant tokių santykių pamato nesukursi.
Tikra šeima – vis dėlto tai ne romantika, nors, žinoma, ji taip pat nedideliais kiekiais pageidautina. Tai ne nesibaigiantys bučiniai ir ne neįtikėtinas įsimylėjimas.
Tikra šeima – tai gebėjimas aukotis vardan to, su kuriuo eini drauge ilgu gyvenimo keliu. Tai gebėjimas diena iš dienos kantriai nešti savo gyvenimo kryžių, atliekant šeimynines pareigas, kurioms nerūpi šiokiadieniai ir šventės. Todėl kad bet kurią akimirką reikia gebėti parodyti kantrybę, rūpestį, tylint išklausyti, arba atvirkščiai – laiku pasakyti, nesistengiant paveikti savo autoritetinga nuomone ar gyvenimiška patirtimi.
Svarstant apie šeimą, mažiausiai norisi leistis į demagogiją ar pamokslavimą. Kaip ir svarstyti apie tai, kaip šeimoje turėtų pasiskirstyti vaidmenys ir kaip ta šeima privalo gyventi. Šiuolaikinis žmogus, aišku, būna retų laimingų išimčių, mažiausiai linkęs įsiklausyti į svetimą nuomonę ar laikytis kažkieno patarimų. Todėl galiu kalbėti tik remdamasis savo pojūčiais.
Taip, aš neturiu su kuo lygintis. Susituokėme jauni, tačiau kai pažvelgiu atgal, matau, kad nepatyrėme nė vieno rimto konflikto. Taip, buvo tam tikras charakterių apsitrynimas, maži ir greit išsprendžiami nesusipratimai, bet nieko ekstremalaus. Šiandien, kaip ir visose daugiavaikėse šeimose, mūsų diena susideda iš rūpesčių: vieną reikia nuvežti ten, kitą – kitur, vieną paguldyti pietų miego, kitą – pamaitinti, paskui dar pažaisti, paskaityti… Taip ir pralekia trumpas vakaras. Laikas vaikus guldyti į lovą – kurį nors net su ašaromis… Vaikams sumigus, mąstau – va, dabar tai pagyvensiu: paskaitysiu, pasižvalgysiu internete, tiesiog užsiimsiu tuo, kuo noriu, bet deja – dažnai net nepastebiu, kaip užmiegu…
Bet užmiegu su aiškia mintimi: „Kaip gera!“ Net ir pačiam iki galo neaišku, kodėl gera ir kas čia gero gali būti. Rodytųsi, šeima – absoliutus nepatogumas. Nuolatos turi kažkuo rūpintis, dėl kažko jaudintis, ieškai kompromisų tarpusavio santykiuose, o kai vaikai serga, širdį skauda, kad negali nuimti jų skausmo…
Ar ne paprasčiau būtų gyventi vienam? Bet, tiesą sakant, žmogaus širdis serga būtent tada, kai jis vienas. „Negerai žmogui būti vienam“, – sakoma Biblijoje apie mus. Tikrai negerai. Dėl to esu nepaprastai dėkingas Dievui, kad turiu šeimą, kad esu kažkam reikalingas. Kai baigsiu rašyti šį straipsnį, išjungsiu kompiuterį ir nueisiu į kitą kambarį, prie manęs šaukdamas „tėti, tėti“ pribėgs mažas žmogutis, apkabins ir pabučiuos. Ir tą akimirką – kai prisiglaudžia tave mylinti širdis – nereikės ir viso pasaulio.
Pagal D.B. liudijimą užsienio spaudoje parengė Jurga Lūžaitė
