Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Ši diena primena, kad rūpinimasis vidine būsena yra toks pat svarbus kaip ir fizinė sveikata. O kalbėdami apie psichikos sveikatą, neišvengiamai susiduriame su viena iš giliausių žmogaus patirčių – egzistenciniu nerimu.
Gali kilti klausimas – o kas tas egzistencinis nerimas? Manoma, jog šis nerimas yra bendras visiems žmonėms. Nė vienas nesame nuo jo apsaugoti, nes visi turime sąmonę, gebančią klausti, ieškoti, abejoti. Šį terminą išpopuliarino egzistencinės filosofijos ir psichoterapijos pradininkai – Kierkegaardas, Heideggeris ir kiti. Jie pastebėjo, kad žmogus, būdamas sąmoninga būtybė, neišvengiamai susiduria su tokiais gyvenimo faktais: mes esame laisvi rinktis, atsakingi už savo pasirinkimus, riboti ir mirtingi, o gyvenimo prasmė nėra duota „iš viršaus“- ją turime rasti patys.
Taigi, tai ne tas pats nerimas, kurį jaučiame laukdami egzamino ar sunkaus pokalbio darbe. Egzistencinis nerimas atsiranda tada, kai susiduriame su pačiais giliausiais klausimais: kokia mano gyvenimo prasmė? Kas laukia manęs ateityje? Kaip susitaikyti su tuo, kad gyvenimas yra laikinas?
Egzistencinis nerimas kyla būtent iš šio suvokimo. Jis nėra liga. Tai – neišvengiama žmogaus sąmoningumo dalis. Kai kuriuos jis aplanko tyliai, kaip foninis jausmas. Kitus – užklumpa kaip krizė: netekties, ligos, skyrybų ar didelių pokyčių metu.
Jei klausite, ar mes visi jam pasmerkti, atsakyčiau, taip. Tam tikra prasme, egzistencinis nerimas yra neišvengiamas. Tačiau tai nebūtinai bloga žinia. Jis nėra tik priešas. Egzistencinis nerimas gali būti ir gyvenimo mokytojas, vadovas, primenantis apie tai, kas mums iš tiesų svarbiausia.
Būtent jis verčia mus sustoti kasdienybės skubėjime ir paklausti: ar gyvenu taip, kaip iš tiesų noriu? Ar mano santykiai yra tikri ir artimi? Ar skiriu dėmesio tam, kas prasminga? Ką galiu dėl to padaryti?
Kartais egzistencinis nerimas tampa per stiprus – atrodo, kad žemė slysta iš po kojų. Tokiu metu gali padėti paprastos praktikos:
– Įvardinti šį jausmą. Pasakyti sau: „Aš jaučiu egzistencinį nerimą“. Vien įvardijimas sumažina jo galią.
– Pasidalinti. Kalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikite. Egzistenciniai klausimai tampa lengvesni, kai jie nuskamba garsiai.
– Kurti prasmę mažais žingsniais. Gal prasmė slypi ryto kavoje, pokalbyje su draugu, knygos puslapyje ar pasivaikščiojime. Didieji atsakymai dažnai ateina per mažus kasdienius prasmingus momentus.
– Ieškoti pagalbos. Psichoterapija gali tapti saugia vieta tyrinėti savo egzistencinius klausimus. Kartu su specialistu galima atrasti būdus, kaip šį nerimą priimti ir paversti jį augimo šaltiniu.
Egzistencinis nerimas – tai ženklas, kad esame gyvi, jautrūs ir ieškantys. Jis neleidžia gyventi „automatiškai“, primena, kad kiekviena diena yra unikali ir nepakartojama. Minėdami Psichikos sveikatos dieną galime sau užduoti vieną paprastą klausimą: „Kas man šią dieną yra prasminga?“ Ir galbūt šis klausimas, užuot kėlęs tik nerimą, taps šviesa, vedančia per gyvenimo trapumą į gilesnį ryšį su savimi ir kitais.
