Tikriausiai visiems yra tekę su baime laukti savo eilės į skiepų kabinetą. Matyti tą ilgą adatą švirkšto gale, artėjančią prie jūsų, arba aiktelėti iš skausmo, kai ji susmenga į odą… Visa tai jau praeitis. Mokslininkai atrado būdą, kaip mūsų mėgstamus vaisius ar daržoves paversti į valgomas vakcinas.
Vakcina – sudėtinis imunobiologinis preparatas, sudarytas iš susilpnintų ar užmuštų mikroorganizmų (bakterijų ar virusų) arba jų komponentų bei pagalbinių cheminių medžiagų, skirtas dirbtiniam aktyviam imunitetui sukelti. Tarsi natūralioje infekcijoje, preparatas „supažindina“ mūsų imuninę sistemą su ligos sukėlėju ir skatina jos atsaką – antikūnų gamybą ir kitus gynybos mechanizmus. Kai ateityje mūsų organizmas susidurs su „laukiniu“ patogenu, mes jau būsime nuo jo apsaugoti, t.y. turėsime imunitetą šiam sukėlėjui.
Pirmasis, sukūręs vakciną ir įrodęs, kad skiepai padeda išvengti infekcijų, buvo anglų gydytojas E. Dženeris. Jis paskiepijo berniuką karvių raupų virusu ir po to užkrėtęs jį natūralių raupų virusu įrodė, kad tai nebesukelia ligos. Tais laikais skiepijimas buvo atliekamas tiesiog įpjaunant odą ir uždedant ant įpjovimo vietos nuo užkrėstos karvės nuimtų raupų. Ši pirmoji vakcina buvo sukurta dar XVIII a., po to jų buvo kuriama vis daugiau, siekiant apsaugoti nuo įvairiausių infekcinių ligų. Imtos vykdyti globalinės imunizavimo (skiepijimo) programos, kurios užkirto kelią daugeliui ligų ir išgelbėjo daugybę žmonių gyvybių. Vakcinos lėmė, kad visame pasaulyje ir Lietuvoje išnyko raupai, siekiama išnaikinti ir kitas infekcines ligas.
Vakcinacija labai ištobulėjo, tačiau vis dar susiduriama su įvairiomis problemomis, norint užtikrinti imunizaciją besivystančiose šalyse. Šiltas klimatas, ilgas gabenimo laikas gali lemti vakcinos neveiksmingumą, nes ji turi būti laikoma šaltai. Taip pat, atgabenimo sąlygų nebuvimas ir vakcinų brangumas lemia tai, kad skurdžiausios ir atokiausios šalys dėl infekcinių ligų netenka apie 10 milijonų gyventojų (daugiausia vaikų) per metus. Tai yra baisu ne tik toms šalims, kuriose ši problema egzistuoja, bet ir visam pasauliui, nes išnykusios ar bandomos išnaikinti infekcijos gali vėl atsinaujinti.
Šią problemą yra bandoma įveikti pasitelkiant genetinę inžineriją. Kuriamos alternatyvos injekcijoms (skiepams) – valgomos vakcinos. Tai transgeniniai augalai, kurie ekspresuoja baltymus, sukeliančius imuninės sistemos atsaką ir veikiančius kaip antigenai. Suvalgius tokį genetiškai modifikuotą vaisių ar daržovę, kaip ir pasiskiepijus, žmogaus organizme susidaro imunitetas prieš tam tikrą ligą.
Idėjos pradininkas buvo biotechnologas Čarlzas Arntzenas. Valgoma vakcina, kurią jis su kolegomis sukūrė buvo prieš hepatito B (liga žaloja kepenis, sukelia vėžį ir net mirtį) virusą. Jų pasirinktas augalas buvo bulvė, nes ji lengvai užauginama ir gali būti laikoma ilgai. Jie tokias „ypatingas“ bulves davė valgyti savanoriams ir buvo pastebėta, kad didžioji dalis tiriamųjų įgijo imunitetą. Tačiau žalios bulvės nėra skanios, o jas išvirus ar iškepus yra didelė tikimybė, kad viruso antigenai žus ir vakcina nebeteks vertės. Todėl vėliau buvo bandomi kiti įvairiausi augalai, kurie galėtų tapti oralinėmis vakcinomis. Buvo ieškoma greičiausiai užauginamų, lengviausiai prisitaikančių prie aplinkos. Apsvarstomi buvo tokie augalai kaip pomidorai, salotos, morkos, žemės riešutai, bananai, ryžiai, kukurūzai, kviečiai ir sojų pupelės. Bananai buvo pripažinti kaip geriausias variantas vakcinai, nes jie plačiai auga besivystančiose tolimosiose šalyse, kur skiepai yra sunkiai prieinami ir brangūs. Juos dabar bandoma pritaikyti, gaminant valgomas vakcinas prieš hepatitą B. Tačiau kiekvienas vaisius yra skirtingas, priklausomai nuo dydžio ar išsirpimo laipsnio, skiriasi ir antigenų dozė, kuri turi būti griežtai kontroliuojama.
Iki šiol atlikti gyvūnų stebėjimai ir keletas tyrimų su žmonėmis padrąsino mokslininkus tikėti, kad valgomos vakcinos veikia. Augalai-vakcinos turi daug pliusų, nes jie gali būti užauginami toje vietovėje, kur jų reikės, pigiai ir standartiniais auginimo metodais. Taip būtų išvengiama logistikos ir ekonominių problemų, nes nebereikėtų transportuoti tradicinių vakcinų, naudoti švirkštų, kurie ne tik kainuoja, bet gali ir sukelti infekciją, jei užteršiami. Injekuojamos vakcinos kelia grėsmę, kad nuslopintas mikroorganizmas kažkokiu būdu aktyvuosis ir sukels ligą, o valgomose vakcinose yra naudojamos tik tam tikros sukėlėjo dalys – baltymai, kurie patys niekaip negali sukelti infekcijos. Oralinės vakcinos net laikytinos efektyvesnėmis, nes jos sukelia ne tik sisteminį imuninį, bet ir gleivinių atsaką.
Šiuo metu jau yra sukurtos valgomos vakcinos prieš hepatitą B, šienligę ir alergiją įvairių organizmų nuodams. Mokslininkai viliasi, kad valgomos vakcinos įsitvirtins, tačiau turi būti padaryta dar daug tyrimų, kad tai įvyktų. Taigi, ar valgomos vakcinos pakeis tradicines, sužinosime ateityje.
Straipsnio autorė: Ieva Miceikaitė (LSMU medicininės ir veterinarinės genetikos III kurso studentė)
