Ditel

Paženklinta ŽIV, bet laiminga

Dauguma tų, kurių kraujyje pulsuoja pražūtinga ŽIV infekcija, apie savo bėdas linkę nutylėti. Bet ne visi. Viktorija su šiuo virusu gyvena jau aštuonerius metus. Dabar ji laukiasi ir, nepaisant karčios gyvenimiškos patirties, į ateitį žvelgia kupina optimizmo.

Beprotiška meilė

ŽIV (žmogaus imunodeficito virusu) vilnietė Viktorija M. užsikrėtė būdama 21-ų. Tada ji susipažino su aštuoneriais metais vyresniu Genriku, kurio kraujyje šis virusas jau gyveno. Tarp jaunų žmonių plykstelėjo didžiulė meilė. Šiuo metu Viktorija laukiasi kūdikio ir jaunos moters širdyje vėl siaučia audra, tik kitokia.

„Aš taip jį buvau įsimylėjusi, kad tuo virusu norėjau dalytis. Maniau, jeigu jis infekuotas ŽIV, dalysimės ta infekcija perpus. Mes nesisaugojome. Aš net supratau, kada tą virusą pagavau – tada pakilo temperatūra. Jeigu mirsime, maniau, tai mirsime kartu. Tai skamba beprotiškai, kad savanoriškai priėmiau ŽIV, bet taip yra”, – be užuolankų savo gyvenimo dramą dėstė kūdikio besilaukianti 29-erių Viktorija.

Tada apie ŽIV, AIDS ji žinojo mažai. Kas atsitiks po 15 metų, jos nedomino, o 35-eri, manė, – tai jau gili senatvė.

ŽIV Viktorijai buvo diagnozuotas 2003 m. Su savo mylimuoju Genriku ji devynerius metus gyvena kartu.

Viktorija supranta, kad tada ji elgėsi vėjavaikiškai, tačiau supranta ir tai, kad jos meilė peržengė sveiko proto ribas.

„Dabar aš laukiuosi, tačiau bijau: kai gims vaikas, gal aš nemokėsiu padalyti meilės pusiau? Gal vyro aš taip negalėsiu mylėti kaip iki šiol? Žinoma, aš vaiką mylėsiu, bet ne ta beprotiška motiniška meile, kaip myli kitos motinos. Mano meilė vis tiek teks vyrui. Turbūt aš nesu moteris motina”, – kalbėjo Viktorija, prieš kurios akis – kitas gyvenimo etapas. Kitoks.

Iki šiol jos gyvenimas buvo nerūpestingas, o dabar reikės daug atsakomybės. Moteris neslėpė, kad jos labai bijo. Po tėvų mirties ji buvo atsakinga už nepilnametę seserį ir žino, ką tai reiškia. „Bet gal aš pati pasikeisiu?” – vylėsi moteris, artimųjų ir draugų vadinama Vika.

Apgynė bakalauro darbą

Vikos gyvenimas – lyg kino filmas. Likimas jai atsiuntė visą puokštę išbandymų. Sulaukusi 15 metų, ji susirgo anoreksija, po to – bulimija. Palaidojo tragiškomis aplinkybėmis per pusę metų vieną paskui kitą iš gyvenimo išėjusius dar jaunus tėvus. Tada jai buvo 19, o seseriai – 17 metų. Vidurinę mokyklą baigė raudonu diplomu.

Savanoriškai su mylimuoju pasidalijo ŽIV. Paskui su juo svaiginosi heroinu – gyveno anapus realybės. Svaigulio dovana abiem – hepatitas C. Šių metų sausį jai buvo atlikta pirmos stadijos skydliaukės vėžio operacija. Birželį ji apgynė bakalauro darbą religine tematika Vilniaus universitete ir gavo diplomą. Praėjusią savaitę medikai patvirtino: ji laukiasi kūdikio.

„Taip, dabar mums trūksta pinigų. Bet ne pinigai – svarbiausias dalykas. Nesvarbu, kas buvo ir kas yra, aš esu patenkinta gyvenimu. Aš esu labai labai laiminga. Dėl to, kad turiu tą žmogų, kad jis šalia. Net jo motina stebisi: na, kaip jūs gyvenat, jūs neturit ir to, ir ano. Na, kaip žmogui paaiškinti, kad aš laiminga? Aš laiminga, kad jis yra šalia”, – gyvenimo džiaugsmu spindėjo rudos išraiškingos Vikos akys.

Darysis genetinius tyrimus

Būsimos motinos nei ŽIV, nei hepatitas C per daug nebaugina. Apie tai ji daug skaitė, o dirbdama ŽIV ir AIDS konsultante nevyriausybinėse organizacijose apie tai girdėjo kalbant seminaruose. Vika žino, kad nuo šešto nėštumo mėnesio iki gimdymo ŽIV infekuotos moterys gydomos antiretrovirusiniais vaistais (ARV). Atėjus metui gimdyti, joms daromas Cezario pjūvis, tačiau maitinti kūdikį savo pienu negalima. Moteris džiaugiasi gera sveikata ir tuo, kad jai pačiai antiretrovirusinių vaistų nuo ŽIV dar nereikia.

Didelę paniką Viktorijai sukėlė tai, kad po skydliaukės vėžio operacijos nei jai pačiai, nei medikams nežinant, kad ji nėščia, du kartus – balandį ir liepą jai buvo taikyta radioaktyvaus jodo spinduliuotė. Dėl to, išgirdusi medikės išvadą apie nėštumą, Vika visa savaitę liejo ašaras. Paskui susiėmė – pasidarė mokamus vaisiaus Dauno sindromo tyrimus.

„Kad vaikas turės šį sindromą, maža rizika. Dar kreipsiuosi į genetiką. Jeigu iškils rizika dėl to spinduliavimo, gydytojas sakė, sušauks konsiliumą. O jeigu medikų konsiliumas praneš blogą žinią – kad yra rizika vaikui gimti nesveikam, kas tada? Vėlyvas abortas? Bet tai – jau gyvybės nužudymas. Tačiau aš nerizikuosiu auginti vaiką nesveiką”, – savo kailyje netvėrė sudėtingą dilemą sprendžianti Viktorija.

Ji visą savo gyvenimą buvo pripratusi prie minties, kad neturės vaikų – paauglystėje medikės pasakyta išvada merginos sieloje paliko gilų įspaudą.

„Ne, ne, vaikas gims sveikas”, – tvirtai pareiškė moteris.

Pastaraisiais metais, kai kraujo tyrimai ŽIV infekuotiems nebuvo finansuojami iš valstybės biudžeto, Viktorija su Genriku jų nedarė, nes stokojo pinigų. Toks tyrimas kainuoja 350 litų. Pora šiuos tyrimus turi darytis du kartus per metus.

„Kai seminaruose pasakodavau, kad Lietuvoje tokia padėtis, net infekuotieji iš Rusijos stebėdavosi. Net Rusijoje tai nemokama”, – sakė Viktorija.

Dėl mylimojo – į kvaišalų liūną

Viktorijos gyvenimo meilė Genrikas ŽIV užsikrėtė Alytaus pataisos namuose per 2003 m. protrūkį. Viktorija tvirtino, kad pradėjus gyventi kartu trejus metus jis nesibadė. Bet vyriškį ištiko problemos, ir jis vėl įniko į kvaišalus.

„Jį traukiau, traukiau, o jis vis – paskutinis kartas, paskutinis kartas. Jeigu taip, tai aš kartu su tavimi vartosiu. Buvau 24-erių, – kalbėjo Viktorija ir parodė randą ant kairės rankos venos. – Heroiną švirkštėmės ketverius metus – jo pirkdavome čigonų tabore. Dienai abiem reikėjo po 100 litų. Pinigų labai trūkdavo. Dozes sumažinome iki 20 litų per dieną. Galų gale jau pusantrų metų, kai mudu nevartojame narkotikų.”

Narkomanės gyvenimas ją slėgė. „Kai eidavau per gatvę, norėdavau, kad mašina mane nutrenktų ir pagaliau baigtųsi tas beprotiškas gyvenimas”, – neslėpė Vika. Ir dar ji pagalvodavo, kad gerai, jog tėvai mirę, – nemato, kokia ji tapo.

Kai svaiginosi, mokslai jai nerūpėjo. Prie mokslų vėl grįžo po septynerių metų pertraukos – šiemet. Tada dirbo minėtoje nevyriausybinėje organizacijoje ir bibliotekose rašė bakalauro darbą. Šiuo metu Viktorija nedirba – užsiregistravusi darbo biržoje.

Gydytojo ieškojo trejus metus

Apie tai, kad infekuoti ŽIV, Viktorija ir Genrikas papasakojo savo artimiesiems. „Aš turiu tik seserį. Žinoma, jai nemalonu, kad esu infekuota. Ji norėtų, kad būčiau sveika. Bet ji man neskaito pamokslų, manęs neįžeidinėja”, – sakė moteris.

Universitete apie tai Viktorija norėjo papasakoti savo bakalauro darbo vadovei – profesorei. Tačiau, pamaniusi, kad ji tai priims kaip skundą gyvenimu ir pradės jos gailėtis, Viktorija visa nutylėjo.

„Į kuriuos medikus tik tekdavo kreiptis, visiems pranešdavau, kad esu infekuota ŽIV. Daug problemų patyriau su stomatologais. „Oi, aš išeinu atostogų, eikit pas kitą”, – sakė sostinės Pašilaičių šeimos medicinos centre. Vilniaus Centro poliklinikos Vytenio filiale medikė tą žinią priėmė normaliai, tačiau užmokestį už danties plombą paėmė beveik dvigubai didesnį – vietoj 45 litų – 80″, – kalbėjo pašnekovė.

Kai jos draugas stomatologams pasakė, kad yra infekuotas, nė vienas jo nenorėjo priimti. Buvo prieita iki absurdo. Esą, kadangi jis infekuotas ŽIV, reikia pažymos iš infektologės, ar galima jam ištraukti skaudamą dantį.

Prieš skydliaukės operaciją Vilniaus Santariškių klinikose Viktorija taip pat informavo medikus, kad yra infekuota ŽIV, kad vartojo narkotikus. Priešiškumo iš gydytojų nepajuto, tik nuostabą. „Tačiau iš medicinos seselių, slaugių tiesiog jautėsi: va, šita, šita. Ir ateidavo pasižiūrėti į mane kaip į beždžionėlę”, – sakė moteris.

Atėjo operacijos diena, ji buvo nuvežta į operacinę. Grimzdama į miegą nuo narkozės išgirdo medicinos seserį klausiant: „Daktare, gal užsimausite dvi poras pirštinių?” „Užteks vienos”, – dar spėjo išgirsti gydytojo atsakymą.

„Vilnius – didelis miestas. Čia ŽIV infekuotiesiems ne taip baisu. Bet kai prisiklausiau istorijų iš mažų miestelių ir kaimų, šiurpas nukrečia. ŽIV infekuotųjų gydytojai net nepriima, pradeda juos įžeidinėti. Esą, nėra kada su tavimi terliotis – greitai mirsi, ateina neinfekuoti, juos turime gydyti. Ant medicininės infekuotųjų kortelės net raudonais flomasteriais užrašo: ŽIV”, – pažįstamų istorijas pasakojo Vika.


Žudanti statistika

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, nuo 1988 m. iki 2011 m. balandžio 1 d. Lietuvoje diagnozuotas 1751 ŽIV užsikrėtęs asmuo, AIDS diagnozuota 287 asmenims, 97 žmonės nuo šios ligos mirė.

1255 žmonės ŽIV užsikrėtė švirkšdamiesi narkotikus, 254 – per heteroseksualius, 107 – homoseksualius santykius. Vienas kūdikis gimė su ŽIV infekcija. 134 asmenų užsikrėtimo būdas nežinomas.

TAIP PAT SKAITYKITE