Pavydas… Gerai pažįstamas jausmas, kuriam visada atsiranda peno.. Pavydime kitiems, ko geidžiame – pinigų, laimės, meilės…
Sakoma, kad kerštingas nešiojasi gyvatę užantyje, o pavydus turi smauglį ant kaklo, kuris tik pamatęs kažką vertą pavydo, tuoj pat suveržia gerklę.
Psichologai primena, kad nereikėtų painioti dviejų giminingų jausmų – pavyduliavimo ir pavydo. Pavydas veši įvairiose gyvenimo srityse, o pavyduliavimas susijęs su lytiniais geiduliais. Seksas suteikia pavyduliavimui ypatingos jėgos ir nenumaldomumo. Būtent seksas, nes su meile šis jausmas nieko bendra neturi. Tad posakis: „Pavyduliauja, vadinasi, myli!” – klaidina.
Seksologų teigimu, pavyduliauja, vadinasi, netiki meile ir todėl nepajėgia mylėti. Pavyduliavimas – labai stipri aistra, turinti gilias biologines šaknis ir tvirtą psichologinį pagrindą. Psichologai įspėja, kad mėginti paveikti pavyduliavimą įtikinėjimais ir savitaiga dažniausiai neefektyvu. Kaip rodo praktika, pavyduliavimas dažnai atrodo visiškai nepagrįstas. Tačiau jis turi labai tvirtą nematomą pagrindą – pavyduolio menkavertiškumą. Pavyduliavimas – silpnojo skydas menkumui pridengti.
Pavyduolis nuolat abejoja, nes nesijaučia vertas būti mylimas. Jį kankina baimė būti nemylimam, pamestam, išduotam.
Pavyduolis nesąmoningai savo bruožus, fantazijas ar troškimus priskiria kitiems.
Ypač aršiai tuos, kurių pats savyje nenori matyti. Kaltindamas, tarkim, neištikimybe sutuoktinį, jis pats neva lieka švarus.
Riba tarp psichinės normos ir patologijos subtili bei ginčytina, tačiau ją patikrina pats gyvenimas. Normalus pavydas yra toks, apie kurį sutuoktiniai gali kalbėtis, iš kurio gali švelniai pasišaipyti. Jis neleidžia apsileisti ir, svarbiausia, leidžia mylėti.
Patologinis pavyduliavimas, būdingas alkoholizmu ar psichikos liga sergantiems žmonėms, dažniau nei manoma tampa nusikaltimo priežastimi.
