Gudručio vaistinė

Nuo ko priklauso laimė?

„Ekonomika gali augti ir klestėti tik tuo atveju, jei žmonės klaidingai įsitikinę, kad turtėjimas padarys juos laimingesnius.” Danielas Gilbertas

Pasak Minesotos universiteto (JAV) mokslininko Davido Lykkeno, 50 procentų laimės priklauso nuo genų.

Kita pusė laimės didžiąją dalimi priklauso nuo nusistatymo, mano psichologai. Kaip kadaise sakė Abraomas Linkolnas, „Dauguma žmonių yra laimingi tiek, kiek jie apsisprendžia būti laimingi”.

Pinigai

2004 m. buvo apibendrinta daugiau nei 150 tyrimų apie gerovę ir laimę rezultatų. Jų apžvalga parodė, kad ekonominiai rodikliai, kaip šalies gyventojų gerovės įvertinimo instrumentai, turi akivaizdžių trūkumų.

„Nepaisant to, kad gamybos apimtys per paskutiniuosius dešimtmečius smarkiai išaugo, gyvenimo kokybės vertinimo augimas nebuvo pastebėtas, o gyventojų depresijos lygio ir nepasitikėjimo ateitimi rodikliai gerokai padidėjo”, – pastebėjo Pensilvanijos universiteto profesorius Martinas Seligmanas ir jo kolega iš Ilinojaus universito Edas Dieneris.

Jei laimės negalima nusipirkti už pinigus, tai už ką ją galima nusipirkti? „Jūsų močiutė, sakydama, kad svarbiausia – sveikata ir draugystė, o ne pinigai ir daiktai, buvo teisi”, – teigia JAV savaitraštis „Newsweek”.

„Psichologai dešimtmečiais tyrinėja ryšį tarp ekonominės gerovės ir laimės. Jie priėjo išvadą, kad pinigai gali padaryti žmones laimingesnius tada, kai jie išsivaduoja iš visiško skurdo ir patenka į vidurinįjį visuomenės sluoksnį. O po to neturi jokio juntamo poveikio”, – sako Harvardo universiteto psichologas Danielas Gilbertas.

Dienerio ir Seligmano žodžiais, jei žmogui nebereikia rūpintis pagrindiniais savo poreikiais, gerovė suvokiama kaip „geri santykiai su aplinkiniais ir įdomus darbas”.

Auklėjimas

Pastebėta, kad žmonės, kurie jaunystėje save laikė laimingais, sulaukę brandaus amžiaus uždirba daugiau.

Mat laimės, pasitikėjimo savimi pojūtis gali padaryti žmogų produktyvesnį ir iniciatyvesnį, jie turi daugiau šansų sukurti šeimą ir ją išsaugoti, taip pat likti sveikesni.

Tačiau auklėjimo bei švietimo sistema dažniausiai taiko „negatyvaus įtvirtinimo” metodus. Tėvai ir mokytojai atidžiai seka klaidas, kurias daro vaikai, ir, pasitaikius progai, šias klaidas pabrėžia. Toks auklėjimo būdas, be visų kitų jo ydų, įskiepija vaikams įprotį pastebėti savyje tai, kas negatyvu, priekaištauti sau dėl padarytų klaidų ir kaltinti dėl neteisingų sprendimų.

Auklėjimas sutelkiant dėmesį į negatyvumą gali virsti išmoktu pesimizmu ir bejėgiškumu, teigia Pensilvanijos universiteto psichologijos profesorius Martinas Seligmanas, Pozityviosios psichologijos mokyklos įkūrėjas.

Vienas iš bruožų, atskiriančių optimistus nuo pesimistų – santykis su savimi. Pesimistas su savimi elgiasi kaip kritiškas, ciniškas, žiaurus tėvas su savo vaiku. Toks pat jo požiūris ir į kitus, gyvenimą, ateitį.

Optimistai su savimi elgiasi kaip mylintys, gerbiantys, suprantantys, palaikantys, atjaučiantys tėvai su savo vaiku. Jie nesmerkia savęs už klaidas, nežemina, neironizuoja. Toks pat jų požiūris į kitus, gyvenimą, ateitį.

Optimizmas

Martino Seligmano optimizmo teorija atsirado tiriant „išmokto bejėgiškumo” priežastis. Atliekant šiuos eksperimentus aptikta, kad netgi labai nepalankiomis išorės sąlygomis kai kurie žmonės lieka itin tvirti ir nepereina į bejėgiškumo būseną. Jie nepraranda iniaciatyvos ir nesiliauja bandę siekdami sėkmės.

Savybes, kurios lemia šį gebėjimą, Seligmanas susiejo su optimizmo samprata. Jis sakė, kad „kovojant su realybe” įgytas optimizmas yra priežastis to, kad laikini neįveikiami sunkumai nesumažina motyvacijos aktyviai veikti. Tiksliau pasakius, sumažina ją labai nedaug, palyginti su tuo, ką išgyvena „pesimistiškos personos”.

Seligmano nuomone, optimizmo esmė yra savotiškas sėkmių ir nesėkmių aiškinimo stilius.

Optimistai nesėkmes linkę priskirti atsitiktiniam aplinkybių sutapimui, o sėkmes laiko asmeniniu nuopelnu ir linkę jas traktuoti kaip dalyką, kuris nutinka beveik visiems ir beveik visada.

Tyrimai rodo, kad optimistai iniciatyvesni, energingesni, rečiau serga depresija, jų veiklos rezultatai geresni. Jie daro geresnį įspūdį aplinkiniams ir dažniau džiaugiasi gyvenimu. Būdami geros nuotaikos, jie tuo užkrečia ir aplinkinius.

Nesėkmės

20 amžiaus pabaigoje Vokietijoje, vadovaujant profesoriui J. Brengelmanui, buvo atliktas didžiulis tyrimas: mokslininkus domino, kokie faktoriai didina vokiečių vadovų sėkmę.

Iš pradžių buvo manoma, kad stresas, kurį sukelia įvairios priežastys, tarp jų ir nevykę verslo sprendimai bei klaidos, kliudo sėkmei, gadina sveikatą ir stabdo įmonės augimą. Visa tai pasirodė esą tik dalis tiesos.

Nesėkmių sukeltas stresas išties trukdė sėkmei, bet tik tuo atveju, jeigu jos būdavo nurašomos į savo sąskaitą ir tapdavo pretekstu nutraukti veiklą.

Nesėkmės tapdavo sėkmės faktoriumi, jeigu vadovas mokėdavo traktuoti nesėkmes kaip pretekstą inovacijoms ir sugebėdavo performuluoti nesėkmes į naujus planus.

Vokiečių tyrinėtojai nustatė, kad verslo sėkmė dažnai tiesiogiai susijusi su streso lygiu, o stabilumas dažnai reiškia neišvengiamo įmonės pralaimėjimo konkurencinėje kovoje pradžią.

Mokslininkams susidarė įspūdis, kad sėkmingi vadovai siekė streso, kuris, performuluotas į užduotis, duodavo jiems pretekstą mėgautis naujais laimėjimais.

Tikriausiai ne pats geriausias variantas būtų visiškas nesėkmių ir sunkumų ignoravimas. Juo labiau kad pačios nesėkmės ir sunkumai gali tapti malonumo šaltiniu, jeigu mes išmoksime performuluoti juos į naujas siekiamybes ir išsprendžiamus uždavinius.

Klaidos ir nesėkmės tampa sėkmės faktoriais, jeigu iš jų pavyksta išvesti paprastą ir įgyvendinamą taisyklę arba suformuluoti uždavinį ateičiai.

Įsitvirtinimas

Savęs įtvirtinimas (kaip ir savikontrolė) – gana plačiai naudojamas kognityvinės elgsenos psichoterapijos metodas. Kai kurie tyrėjai savęs įtvirtinimo procedūrą laiko efektyvesne nei psichoterapeuto arba paciento aplinkos palaikymą. Metodo esmė ta, kad žmogus pats sau suteikia pozityvų arba negatyvų palaikymą kaskart, kai jam pavyksta pasiekti tam tikro tikslo arba išspręsti gyvenimišką užduotį.

Augimas

Egzistuoja du kardinaliai skirtingi būdai vertinti progresą siekiant asmeninių tikslų. Skirtumus pirmiausiai sudaro emocijos, kurias šie būdai dažniausiai gimdo.

Paprastai žmonės kelia sau tolimus ir sunkiai pasiekiamus tikslus, pasirenka idealų vaizdą ir deda pastangas siekdami šio idealo. Žinoma, jie kiekviename žingsnyje suvokia didžiulį skirtumą tarp realybės ir idealo, todėl praranda entuziazmą.

Netgi tuomet, kai to nenutinka, idealaus tikslo siekimo procesas tampa ne itin maloniu procesu, reikalaujančiu didžiulių energijos sąnaudų. Toks proceso ir jo rezultato vertinimas mažai efektyvus, tačiau labai paplitęs šiuolaikinėje visuomenėje. Jo šaltinį mes matome „baudžiamajame” auklėjimo ir valdymo stiliuje.

Antrasis būdas rečiau pastebimas kasdieniame gyvenime, bet labai plačiai taikomas elgesio psichoterapijoje. Jis grindžiamas idealaus tikslo pokyčių, įvykusių nuo paskutinio vertinimo momento, fiksacija ir įtvirtinimu.

Žmogus lyginasi ne su idealu, o su pačiu savimi, tokiu, koks jis buvo vakar. Tokiu būdu net ir minimalios pastangos ir pokyčiai tampa pretekstu daryti išvadą, kad judėjimas galutinio tikslo link vyksta, ir tuo pasidžiaugti.

Kitaip tariant, dėmesys sutelkiamas į bet kokius teigiamus savęs ir aplinkos pokyčius, kad ir kokio masto jie būtų.

VE

TAIP PAT SKAITYKITE