Ditel

Mediko nuomonė: mūsų valstybėje galioja džiunglių įstatymai

Buvusio ministro dr. Antano Vinkaus laikais Sveikatos apsaugos ministerija Vilniaus ir Kauno didžiosioms ligoninėms „atseikėjo” po 20 mln. litų. Tuo metu tai buvo labai dideli pinigai – tokie dideli, kad abi įstaigos nespėjo jų panaudoti.

Blogis slypi detalėse

Apie tai kaip anekdotus per pasitarimus pasakodavo Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovai. O mes, kardiologai ir kardiochirurgai, stebėjome situaciją ir laukėme, nes logika sakė: gavo Vilnius, gavo Kaunas, po to turėtų gauti Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys.

Prieš rašydamas toliau, noriu atsiprašyti skaitytojų, kad dalysiuosi asmenine patirtimi. Esu kardiologas, todėl nežinau kitų specialybių užkulisinių niuansų. Tačiau esu įsitikinęs, kad tie patys užkulisiai egzistuoja ir kitur, o situacija kardiologijoje yra tik visos sistemos lakmuso popierėlis.

Tik tada, kai padirbėjau Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje, supratau, kad niuansai ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės yra labai svarbios. Ne veltui anglai sako: blogis slypi detalėse.

1:1000

Kai Vilnius ir Kaunas gavo po 20 mln. litų, laukėme savo eilės. Didžioji šių pinigų dalis buvo skirta širdies ir kraujagyslių ligų padaliniams. Tuo metu lygiagrečiai vykdyta ir Valstybinė širdies ir kraujagyslių vystymo programa, į kurią investuota ne viena dešimtis milijonų. Į šią programą pirmaisiais metais Klaipėda buvo įtraukta tik simboliškai (pažadėti 5 monitoriai), milijonus skiriant Vilniui ir Kaunui. Sakyta: ateis ir jūsų eilė. Besąlygiškai tikėjome ir dirbome toliau. Vystėme kardiologijos struktūras, pritraukėme naujų specialistų. Stengėmės glaudžiai bendradarbiauti su visomis regiono ligoninėmis. Kadangi vykdėme nuoseklią politiką, tapome vienintele ligonine, kurioje kardiologas pats darydavo visus neinvazinius tyrimus. Taip pat įgyvendinome nuostatą, kad gydytojas negali dirbti tik stacionare arba tik poliklinikoje. Dėl to buvo išplėstas ambulatorinių kardiologijos konsultacijų skyrius. Ligoninės kardiologai pradėjo konsultuoti šiame skyriuje, o skyriaus gydytojai įdarbinti ligoninės padaliniuose – pagal egzistuojančius vakarietiškus standartus. Laukėme. Dirbome toliau. Mūsų senasis angiografas (širdies ir kraujagyslių rentgeno aparatas) braškėdamas dirbo iš paskutiniųjų. Jis buvo reikalingas 3 skirtingoms medikų komandoms, tad darbo diena pratęsta iki 22 val.

Milijonai nukeliavo į Vilnių ir Kauną, o Klaipėdai buvo pasiūlyti ne penki, o trys monitoriai (jų vertė – apie keliasdešimt tūkstančių litų). Santykis maždaug būtų 1:1000.

Draugystės vaisiai?

Įdomiausias šios istorijos posūkis buvo moderniausio šalyje angiografo pirkimas Panevėžio ligoninei. Staiga paaiškėjo, kad ne kam nors kitam, o Panevėžiui labiausiai reikia paties moderniausio angiografo. Nuperkamas aparatas. Kaina – 4 mln. litų. Apie tai pranešė laikraščiai. Nuotraukose šalia aparato puikuojasi Panevėžio ligoninės vadovas. Tačiau niekas nekalba apie vieną nedidelę „smulkmeną” – o kas juo dirbs? Tai buvo neaišku 2001-aisiais, nėra pakankamai specialistų ir šiandien.

Kaip atsitiko, kad moderniausias šalyje aparatas netikėtai atsidūrė Panevėžyje? Šią istoriją paaiškinti galima tik žinant tam tikrus nacionalinius medicinos ypatumus. Visiems gerai žinoma, kad Panevėžio ligoninės vyriausiasis gydytojas yra vieno įtakingiausio Lietuvos politiko šeimos draugas. Sveikatos apsaugos ministras tuo metu buvo Raimondas Alekna, atvykęs iš Panevėžio.

Šokiruoti šio atvejo suvokėme: kol neveiksime patys, savo pacientams nieko naujo pasiūlyti negalėsime, nes mūsų valstybėje galioja džiunglių įstatymai. Šių eilučių autorius ir Klaipėdos jūrininkų ligoninės kardiochirurgijos skyriaus vedėjas dr. Gediminas Kundrotas inicijavo Vakarų Lietuvos kardiochirurgijos ir intervencinės kardiologijos projektą, kurio svarstymas ministerijos stalčiuose užtruko kelerius metus.

Mąstymo pokyčiai

Vėl laukėme, tikėjomės, nes tvirtai žinojome, kad mūsų eilė ateis. Ir iš tikrųjų ta eilė atėjo. 2002-ųjų rudenį buvau pakviestas į ministeriją. Tuo metu ministras buvo K.Dobrovolskis, kurio pirmieji žodžiai net nepradėjus svarstymo buvo tokie: „Visi skaitėme, viską žinome, ką pasakysite naujo?” Pagalvojau, kad ministras užsimiršo – juk čia ne mokslinė konferencija, kur svarstomi nauji moksliniai duomenys. Čia vieta, kur sprendžiamos įsisenėjusios problemos. Ir tuomet trenkė dar vienas perkūnas – vienas iš dvimiesčio valdovų pasakė, kad regioninių projektų Lietuvai nereikia, yra Valstybinė širdies ir kraujagyslių vystymo programa.

Tačiau lygiai po dviejų mėnesių įvyko staigus „valstybinio mąstymo” pokytis. Paaiškėjo, kad regioninių projektų Lietuvai labai, netgi verkiant reikia. Kodėl? Ogi todėl, kad investavus į Vilniaus kardiologiją šimtus milijonų litų ir Vakarų Lietuvos kardiologijai skyrus tik 3 monitorius, pasirodo, buvo užmirštas Rytų Lietuvos regionas. Anot dokumento, pavadinto „Lietuvos gyventojų sergamumo bei mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinimo strategija”, kurį, geriausiu atveju, galima pavadinti „špargalka”, 2003 m. pati blogiausia padėtis šalyje buvo Rytų Lietuvoje. Tai yra ten, kur širdies ir kraujagyslių ligų gydymo politiką dešimtmečius kuravo šimtus milijonų gavęs Vilniaus kardiologų kolektyvas. O metiniai rodikliai Klaipėdos regiono, į kurio kardiologiją investuoti 3 monitoriai, buvo vieni geriausių Lietuvoje. Už tai Vakarų Lietuva apdovanota dar vienu užmaršumo ir ignoravimo priepuoliu. Kadangi Rytų Lietuvos rodikliai ir toliau negerėjo, šį kartą buvo investuota 70 mln. litų į Rytų ir Pietryčių Lietuvos kardiologijos regiono vystymo programą.

Viskas – Vilniui

Šiuo metu spaudoje pasirodė pranešimų, kad bus vykdomas Vidurio ir Vakarų Lietuvos kardiologijos projektas. Jam bus skiriama apie 172 mln. litų iš ES. Tai, kad tokie nemaži pinigai atkeliauja į Lietuvą, – labai džiuginantis faktas. Didelė jų dalis atiteks Kauno klinikoms. Kaunas turi vytis Vilnių, Vilnius turi vytis Kauną – nesibaigiančios lenktynės, kurių nuolatiniais žiūrovais jau tapo visi šalies gyventojai. Tačiau vėl negali nesistebėti nacionaliniais ypatumais. Klaipėdos regionui šiame projekte numatyta skirti tik 8 mln. litų. Bet kitas faktas tiesiog pribloškia. 10 mln. litų bus skiriama Vilniaus regionui! Vadinasi, per 20 nepriklausomos Lietuvos metų į Vilniaus ir Rytų regiono kardiologiją bus investuota apie 170 mln., į Kauno regioną – 150 mln., o į Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos regioną – 3 monitoriai ir 8 mln. litų. Ir tie 8 mln. yra daug mažiau nei 10 mln. „otkato” mokestis Vilniaus korifėjams už tai, kad jie nekištų pagalių į ratus Kauno korifėjams.

Lietuvoje negyvenu jau penkerius metus, bet jokiuose geografijos vadovėliuose dar nėra parašyta, kad Vilnius būtų Vidurio ar Vakarų Lietuvoje. Tad kur mes gyvename?


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE