Ditel

Lietuva neišnaudoja visų priemonių ŽIV ir AIDS prevencijai

Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi” reiškia susirūpinimą dėl stringančių esminių valstybės sprendimų sprendžiant ŽIV ir AIDS prevencijos ir gydymo problemas.

„Kai kurios postsovietinio bloko šalys, kurių priešakyje sprendžiant priklausomybių problemas mes ilgą laiką buvome, šiandien yra kur kas labiau pažengusios ŽIV ir AIDS prevencijos ir gydymo srityje nei mes. Tarkime, Kirgizijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Gruzijoje farmakoterapija metadonu taikoma ir kalėjimuose. Laisvės atėmimo vietose Kirgizijoje ir Moldovoje taip pat įgyvendinamos ir švirkštų – adatų keitimo programos. Atsižvelgiant į tai, kad švirkščiamųjų narkotikų vartojimas laisvės atėmimo vietose yra labai paplitęs ir rizika užsikrėsti ŽIV čia didesnė, tai yra labai protingas sprendimas. Tuo tarpu mūsų laisvės atėmimo įstaigos ne tik net negalvoja apie tokių programų įvedimą, bet dažnu atveju apskritai neigia narkomanijos problemos jų viduje egzistavimą”, – sakė koalicijos tarybos narys, Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovas Emilis Subata.

Koalicijos rašte valstybės įstaigoms akcentuojama priklausomų nuo švirkščiamųjų narkotikų asmenų gydymo prieinamumo, kaip vienos iš veiksmingiausių ŽIV prevencijos priemonių, problema. Rašte sakoma, kad gydymo prieinamumas vis dar neatitinka poreikio bei Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamo lygio, kuris veiksmingai užtikrintų ŽIV prevenciją. Remiantis tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, gydymo aprėpties rodikliai laikomi gerais, jeigu šio gydymo paslaugas yra teikiamos 20 – 39 proc. šalyje gyvenančių priklausomų nuo švirkščiamųjų narkotikų asmenų. Lietuvoje, remiantis naujausiais duomenimis, gydymo aprėpties rodikliai siekia apie 15 proc.

Rašte taip pat išryškinamos ir kitos ŽIV prevencijos ir gydymo problemos: labai žemas testavimo dėl ŽIV prieinamumas pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir plačiajai visuomenei apskritai (iki šiol ši paslauga pacientams nėra nemokama); maža narkotikų žalos mažinimo programų aprėptis Lietuvos savivaldybėse ir menkas veikiančių paslaugų finansavimas vietos lygiu. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2008 m. pasibaigė dviejų pagrindinių valstybinių programų (Valstybinės Narkomanijos prevencijos ir kontrolės bei Valstybinės ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių ligų 2009-2013 metų profilaktikos ir kontrolės programų), sprendžiant ŽIV ir AIDS bei narkomanijos problemas, įgyvendinimo laikotarpis, o naujos programos vis dar nėra patvirtintos, jų svarstymo procesas yra užstrigęs.


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE