Šiandieninis Druskininkų miestas yra laikomas moderniu tarptautiniu kurortu, teikiančiu aukštos kokybės sveikatingumo paslaugas bei siūlančiu sveiką gyvenseną skatinančias pramogas. Tiesa, tokį statusą šis miestas įgijo neatsitiktinai. Ilgametės sanatorinio gydymo tradicijos bei paslaptį savyje saugantys mineraliniai vandenys – per amžius prigiję šio kurorto sinonimai.
Gydomosios vandens galios – žinomos nuo seno
Šįmet Druskininkai švenčia 220-metų sukaktį, kai paskutinysis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislavas Augustas Poniatovskis 1794 metų dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.
„Tačiau apie gydomąsias šios vietovės vandenų savybes dar XVIII amžiaus pradžioje žinojo liaudies gydytojai, – teigia UAB „Druskininkų Rasa“ komercijos direktorius Šarūnas Bardauskas. – Sūručiai miesto vandenį naudojo gydymo tikslais: tuometiniai vietos gyventojai buvo pastebėję, kad panemunės šaltinių vanduo greičiau gydo žaizdotas kojas, be to šis vanduo gerina ir gyvulių savijautą.“
Valdovus labiau susidomėti sūriais Druskininkų šaltiniais paskatino istorinės aplinkybės. Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 metais valstybė prarado druskų kasyklas Lenkijoje. Respublikos valdovo pavedimu, buvo ištirti visi šalies teritorijoje esantys sūrieji vandenys.
Deja, ištyrus šaltinius, buvo nuspręsta, kad jie netinkami valgomajai druskai gaminti. „Kita vertus, paaiškėjo, kad šaltinių vandens cheminė sudėtis panaši į Europos mineralinių vandenų, naudojamų gydymui, – pastebi Š.Bardauskas. – Mineralinio vandens, oficialaus naudojimo gydymui, pradžia siejama su I.Fonbergeno darbu „Druskininkų mineralinio vandens aprašymas“, parašytu 1838 metais.
Čia nurodoma dviejų mineralinio vandens šaltinių, tinkamų gydyti, cheminė sudėtis, ypatybės ir ligos, kurias jie geriausiai gydo. Po keleto dešimtmečių, 1882 metais buvo įsteigta AB Druskininkų mineralinių vandenų draugija.“
Druskininkai vakar ir šiandien
Per keletą šimtmečių nuo Druskininkų miestelio įkūrimo pradžios kurortas tapo ne tik gydymo sūriaisiais šaltiniais, purvu, kumysu, bet ir pramogų vieta. Sovietmečiu įkurtos Purvo gydyklos šiandien tapo Druskininkų gydykla, Vandens gydykla – Vandens parku.
Pasak Š.Bardausko, šiuo metu Druskininkuose yra daugiau negu 10 naudojamų šaltinių. „Šie šaltiniai skirstomi į geriamuosius ir skirtus vonioms. Žemesnės mineralizacijos vandenys skirti gerti, o itin aukštos mineralizacijos vandenimis galima mėgautis tik maudantis voniose.
Šaltinių mineralizacija aukšta, dėl to organizmas per odą lengvai pasisavina mineralines medžiagas.“ – teigia UAB „Druskininkų Rasa“ atstovas.
Skirtingos rūšys – skirtingiems tikslams
„Mokslininkų teigimu, mineralinis vanduo, atsižvelgiant į mineralinių medžiagų kiekį, būna geriamasis, gydomasis-geriamasis ir gydomasis. Daugumos Druskininkų šaltinių mineralizacija yra daugiau kaip 2 000 mg/l, todėl juos galima priskirti prie gydomųjų-geriamųjų ir gydomųjų.“ – teigia Š.Bardauskas.
Geriamieji mineraliniai vandenys išsiskiria unikaliu skoniu. „Šių vandenų skonį lemia savita mineralų kompozicija, taigi, ragaujant skirtingų šaltinių mineralinius vandenis, galima lengvai atskirti savitus jų skonius“ – pastebi pašnekovas.
Paklaustas, kokie šaltiniai naudingiausi žmogaus organizmui, Š.Bardauskas atsako: „Vieno šaltinio išskirti tiesiog nėra galimybės, nes kiekvieno žmogaus poreikiai ir vandens nauda skiriasi.“
Parduodamo vandens rūšys ir ypatumai
„Kita vertus, be natūralaus mineralinio vandens, Lietuvoje vanduo skirstomas į šaltinio, stalo ir geriamąjį. Čia būtų galima kalbėti apie skirtumus ir naudą organizmui“ – teigia UAB „Druskininkų Rasa“ atstovas.
Pašnekovo teigimu, geriamasis vanduo, palyginti su kitais vandenimis, yra mažiausiai vertingas produktas: „Fasuotas geriamasis vanduo dažniausiai tiekiamas viešai, tačiau jis gali būti minkštinamas arba valomas fizikiniais ar cheminiais būdais. Taip pat gali būti apdorojamas dezinfekuojamomis priemonėmis.“
Š.Bardauskas atskleidžia, jog stalo vanduo dažniausiai yra gaminamas geriamąjį vandenį skiedžiant su natūraliu mineraliniu vandeniu arba jame tirpinant sausas mineralines medžiagas. „Šis vanduo gaminant gali būti aromatizuojamas kvapiosiomis medžiagomis. Nors į jo sudėtį įeina mineralinių medžiagų, stalo vanduo savo savybėmis neprilygsta natūraliam mineraliniam vandeniui.“ – pastebi pašnekovas.
Šaltinio vanduo, išgaunamas iš požeminių vandens telkinių arba gręžinių, į butelius išpilstomas gavybos vietoje. „Tai aukštos kokybės vanduo, jo išgavimui įrengtas gręžinys turi atitiki griežtus ES reikalavimus.
Nors šaltinio vanduo neprivalo būti oficialiai pripažintas, tačiau jo sudėtis turi atitikti geriamajam vandeniui keliamus saugos ir kokybės reikalavimus, – teigia Š.Bardauskas. – Esminis skirtumas, skiriantis šaltinio vandenį nuo mineralinio vandens – nekontroliuojama šaltinio vandens mineralų kompozicija.
Šiam vandeniui nėra taikomi labai griežti reikalavimai, t. y. jo mineralinių medžiagų sudėties pastovumas nėra kontroliuojamas. Tuo tarpu, mineralinio vandens kompozicija privalo išlikti stabili.“
Vandens išskirtinumas – stabilumas
„Tik stabilūs vandenys gali įgauti mineralinio vandens statusą. Stabilumas, šiuo atveju, reiškia, jog net ir po metų nusipirkus mineralinio vandens butelį, jame esantis mineralų kiekis yra toks, koks užrašytas etiketėje, – teigia UAB „Druskininkų Rasa“ atstovas. – Dėl šios priežasties mineralinio vandens išgavimo ir priežiūros procesas – išskirtinai sudėtingas.
Išgręžę gręžinį turime mažiausiai metus laiko atlikti pumpavimus, kol nusistovi pastovus komponentų kiekis. Vėliau turime užtikrinti, jog kas mėnesį išgaunamo mineralinio vandens kiekis būtų pastovus. Taigi, gamintojai yra atsakingi už gaminamo mineralinio vandens kokybę. Ji turi būti nepriekaištinga.“
