Nobel biocare

Šuo – šeimos santykių indikatorius

Šuo - šeimos santykių indikatorius

Šuo negali prisitaikyti prie žmogaus mąstymo, taigi prisitaikyti tenka žmogui. Kodėl mūsų augintiniai patiria insultus, serga psichozėmis ir depresija? Ar reikia šunis vesti į dresūros mokyklą? Apie tai kalbamės su veterinarijos gydytoja, konsultuojančia visą šeimą gyvūnų psichologijos klausimais, Nijole Jurevičiene.

Girdėjau įvairių istorijų apie tai, kad augintinis gali ne tik suartinti, bet ir supriešinti šeimos narius, netgi išskirti.

Mano pažįstami, labai užimti įvairia veikla, kartą prasitarė, kad nesuvaldo savo atžagarių paauglių. Nusipirkę šuniuką, visa šeima atvažiavo pasitarti. Po kurio laiko sužinojau, kad namiškius labai suartino šis bendras mielas, nestygstantis rūpestėlis.

Kita šeima augino pudelį, kuris buvo „įsižiūrėjęs” žmoną, o vyrą ignoravo ir net pradėjo kandžioti. Namiškiai tarnavo šuniui ir pykosi tarpusavy. Po 5 metų pudeliui prasidėjo parodontozė, krito dantys, iro žandikaulis. Nesileido gydomas. Tris dienas šeima morališkai ruošėsi šunį užmigdyti. Paskui įsigijo amerikiečių Stafordšyro terjerą – gerumo genijų. Ir visus lyg kas pamainęs būtų: tapo dėmesingi vienam kitam, malonūs.

Tai šuo gali būti „netikęs iš prigimties”?

Ne veltui sakoma, kad klysti žmogiška, bet dar žmogiškiau dėl to apkaltinti šunį. Jeigu šuo piktas ar bailus – tai įspėjimas, kad šeimos nariai turi tarpusavio bendravimo problemų.

Ar visus šunis reikia dresuoti?

Manau, kad Klaipėdoje nėra nė vieno profesionalaus dresuotojo, o muštras neilgam pakeičia šuns elgseną.

Dresuoti reikia tarnybinius šunis, bet ne visų veislių. Skirtingų savybių negalima „kišti į vieną maišą”: „Gulk, kelkis, šok per kliūtį!”

Aš dažnai klausiu šeimininkų: „Ko jūs norite išmokyti savo šunį? Skaityti ir rašyti?” Lygiai taip pat nepritariu žmonėms, kurie, kai namie yra svečių, pasikviečia mažą vaiką ir liepia jam deklamuoti eilėraštį.

Bet ką daryti, kai šuo visiškai neklauso šeimininko?

Su šuneliu reikia bendrauti nuo mažens. Jeigu jis turi įgimtą psichikos ydą arba ilgai būna paliekamas vienas, arba jam neleidžiama žaisti su kitais šunimis, – gali užaugti agresyvus, vieną dieną pratrūkti. Nevaldomam šuniui reikia voljero. Kai kuriuos šunis privalu rišti. Bet mokyti šunį turime atsižvelgdami į jo įpročius.

Kartą atėjo žmogus, vedinas šunim, – matau, kad antkaklis nutrynęs kaklą. Neleido šuniui nei uostinėti, nei atsitraukt nuo kojos. Negalima šuniui taikyti bukos paklusnumo programos.

O ką taikyti?

Šuo klauso valingo žmogaus. Esu mačiusi isteriškų šeimininkų, kurie nuolat klykia ant šuns. Neužkraukime augintiniui savo nepasitenkinimo gyvenimu. Vienas filosofas sakė, kad jeigu gyvūną laikome žemesniu padaru, tai esame labai arti ribos, kurią peržengę žemesniu laikysime ir kitos rasės arba kitokio mąstymo žmogų.

Kodėl šunys serga žmonių ligomis – insultu, infarktu?

Gyvūnas prisiima dalį mūsų negandų. Pastebėjote – jeigu žmogus serga, – šuo jį globoja, akių nenuleidžia.

Sykį atėjo pas mane žmogus, kurio veido bruožai matyti, o kas toks, negaliu prisiminti. Pasirodo, išgyvenęs didžiulį stresą nupliko. Nupliko ir jo prancūzų buldogas. Šuo sveikas, tik atrofavosi plaukų svogūnėliai.

Kai patobulėjo diagnostika, pamatėme ir ligų įvairovę. Anksčiau, jeigu šuo nugaišdavo, sakydavom: šunų maras. Dabar diagnozuojame ir kepenų, ir tulžies ligas, ir smėlį šlapimo pūslėje. Šunys patiria infarktą, insultą – dėl streso, gamtos užterštumo ir kitų „žmogiškų veiksnių”.

Beje, augintiniai, šeriami specialiu šunų ėdalu, geriausia – tos pačios rūšies, būna sveikesni. Pagrobęs kąsnį nuo stalo, žiūrėk, šuo ir sunegaluoja. Atrodo – na, kaip neduosi kaulo? Betgi kaulas yra sandėlis, kur kaupiasi visi toksinai…

O šuns psichikos ligos – irgi „žmogiškos”?

Šunų psichozė pasireiškia tokiais pačiais simptomais.Dažnai matau ir sergant depresija. Pateko į nepalankią aplinką, pasikeitė ar numirė šeimininkas – šuo nebenori gyventi. Arba buvo toks atvejis: aviganis turėjo mylimą kačiuką ir nešiodavos dantyse, ir kai sykį pro šalį važiavo mašina, jį netyčia perkando. Nuo to laiko aviganis neėdė, nebendravo, tik dūsavo. Jis buvo fiziškai sveikas, bet padėti jam negalėjau. Gyvūnas taip liūdėjo, toks didelis buvo jo kaltės jausmas, kad po savaitės nugaišo.

TAIP PAT SKAITYKITE