Gudručio vaistinė

Teisingumo paieškos širdgėlą sustiprino dar labiau

Kaunietė, negalėdama susitaikyti su dukters netektimi, dėl mirties medikus kaltina, o Valstybinė medicininio audito inspekcija ir Pacientų žalos nustatymo komisija – teisina, nors įtikimų argumentų moteris taip ir nesulaukė.

Mama dukters tebeverkia

Vos prabilus apie dukrą, Jūratės Mažeikienės akys pasrūva ašaromis, jos upeliu ritasi per skruostus. Moters širdies skausmas nemąžta ir visagalis laikas yra bejėgis, nes motina įsitikinusi, kad jos dukrą gydę gydytojai padarė ne viską, buvo abejingi pasiligojusios pacientės sveikatai.

„Šiandien aš dukros nebeturiu. Per vieną kraujo dializę jai buvo pradurta kraujagyslė ir įneštas mirtinas užkratas”, – apie mirtį ir jos priežastį J.Mažeikienė kalba su tokiu skausmu balse, lyg viskas būtų įvykę vakar.

Kristina Mažeikaitė, vienturtė moters dukra, gimė sveika. Tokia buvo iki šešiolikos metų. Reumatoidinio artrito diagnozė, žengiant į gražiausią jaunystės periodą, buvo labai netikėta. J.Mažeikienė nežino, kodėl jos dukra susirgo šia liga.

„Gal genetiškai paveldėjo, nors niekas iš artimųjų reumatoidiniu artritu nėra sirgęs, o gal nuo peršalimų liga užklupo. Kristina daug kartų sirgo pūline angina”, – svarsto J.Mažeikienė.

Jos dukra buvo gydoma Vilniuje ir Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Reumatologijos klinikoje. Ilgainiui mergina tapo ir Nefrologijos klinikos specialistų paciente, nes, anot mamos, nuo vaistų atsisakė inkstai.

Užsikrėtė auksiniu stafilokoku

K.Mažeikaitės kraujas buvo dializuojamas beveik dešimt metų. Iki tol, kol vieną kartą, anot J.Mažeikienės, slaugytoja, rengdama pcientę dializei, pradūrė kraujagyslę.

„Ranka buvo juoda nuo susitvenkusio kraujo. Gydytojai guodė, kad susidarę krešuliai labai greitai rezorbuojasi. Dukrai išbėrė ranką, ji paraudo”, – pasakoja ligonės mama.

Kai kartą, atvykusi eilinės hemodializės, ligonė dėl šių problemų pasiskundė gydytojai nefrologei Nedai Kušleikaitei, gavo siuntimą pasikonsultuoti pas dermatologą.

Odos ligų specialistai nustatė kontaktinį alerginį dermatitą – odos uždegimą. Paskirtas gydymas nepadėjo, liga sparčiai progresavo: paraudimas plito, atsirado pūslių su gelsvu skysčiu. Po pakartotinės konsultacijos dermatologai diagnozės nepakeitė, tik papildė gydymą.

Dar po penkių dienų, atvykusi planinės hemodializės, K.Mažeikaitė jau skundėsi alkūnės skausmu, medikai apčiuopė susiformavusį darinį. Atlikus kraujo tyrimus paaiškėjo, kad yra išsivystęs uždegimas, iš paimto pasėlio išaugo bakterija S.Aureus. Tai – stafilokokas. Gydytoja Sondra Kybartienė paskyrė gydymą antibiotikais, po 250 mg cefuroksimo vieną kartą per dieną. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Alvydas Laiškonis, paprašytas pakomentuoti užsikrėtusiųjų auksiniu stafilokoku, gydymą, sakė, kad tokia dozė suaugusiam žmogui yra labai maža.

Gerokai viršijo normą

Sekant ligonės sveikatos būklę dar ne kartą buvo atlikti kraujo tyrimai. Visąlaik, net ir po trijų mėnesių, leukocitų skaičius ir C reaktyvinio baltymo kiekis gerokai viršydavo normą, vadinasi, uždegiminis procesas nebuvo nuslopęs.

K.Mažeikaitė buvo paguldyta į ligoninę tuomet, kai jos sveikatos būklė pasiekė kritinę ribą: iki 39 laipsnių pakilo kūno temperatūra, labai skaudėjo nugarą. Gydytoja N.Kušleikaitė įtarė spondilitą – uždegiminę sisteminę ligą, kuri labiausiai pažeidžia stuburą, ir sepsį, nes uždegiminiai rodikliai buvo daug aukštesni, kai kurie jų – šimtą kartų viršijantys normą.

Sepsis, arba kraujo užkrėtimas, – tai sunki liga, kai infekcija ar bakterijų išskirti toksinai, nuodai, patenka į sisteminę kraujotaką.

Ligonę ištiko šokas

Ligonė buvo gydyta nuo reumatoidinio artrito, inkstų funkcijos nepakankamumo, hipertenzijos ir įtariamo septinio stuburo pažeidimo. Pastaroji diagnozė nebuvo nei paneigta, nei patvirtinta.

Po dviejų gydymosi ligoninėje dienų likus keliolikai minučių iki hemodializės pabaigos užkrešėjo kraujotakos sistema. Dėl to buvo nuspręsta ištirti dirbtinį dializei skirtą kraujotakos kanalą ir jį išplėsti. Deja, procedūra nepavyko, kraujo tėkmė neatsistatė.

Buvo atliktos dar kelios sudėtingos intervencinės radiologijos procedūros. Po vienos jų K.Mažeikaitė pasijuto labai blogai, įtarta, kad įvyko infekcijos sukeltas septinis šokas, ir ligonė buvo perkelta į Centrinės reanimacijos skyrių.

Ligonės mama įsitikinusi, kad jos dukrą ištiko anafilaksinis šokas – ūmi, gyvybei pavojinga sisteminė organizmo reakcija į pakartotinai patekusį alergeną dėl į kraujagysles suleistos kontrastinės medžiagos diagnostikai.

Po dviejų valandų ligonė mirė.

Audito išvados neguodžia

Valstybinės medicininio audito inspekcijos atliktoje K.Mažeikaitei suteiktų paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje pažymima, kad „gydytoja neurologė N.Kušleikaitė teisingai įtarė infekcinį susirgimą ir laiku nukreipė pacientę į KMUK (Kauno klinikų) Skubios pagalbos skyrių”.

Skaitant šią audito išvadų eilutę J.Mažeikienės akyse vėl sužvilga ašaros ir pabyra per skruostus.

Moters neguodžia ir tai, kas pripažįstama: „Pacientei buvo tikslingiau atidėti dešinės rankos fistulės angiografijos tyrimą ir stentavimo procedūrą, kol būtų stabilizavusis jos būklė.”

Ar šios procedūros neprišaukė mirties, ar jos nesukėlė stafilokokas – audito išvadose neužsiminta nė žodžiu. Jose kaltinami kai kurie gydytojai dėl to, kad nėra ligonės parašo, patvirtinančio, kad ji susipažino su taikomomis procedūromis, ir, konstatavus pacientės mirtį, ligos istorijoje „neaprašė neabejotinų mirties požymių”.

Kitos išvados ir rekomendacijos – parengti procedūrų protokolus, nustatyti išrašo iš medicininių dokumentų reikalavimus, reglamentuoti gydytojų rezidentų darbo tvarką ir pan. Jei visa tai būtų buvę įvykdyta, ar šiandien K.Mažeikaitė, kuriai buvo tik 41-eri, būtų buvusi gyva?

Mirties priežastis nenustatyta

J.Mažeikienė, dažnai lydėdavusi dukrą į dializės procedūras, matė Klinikose daugybę trūkumų, kurie turėjo užkliūti medicinos paslaugų kokybės auditoriams. Tai, pavyzdžiui, ligonių persirengimo ir dializės sąlygos, kai vienoje salėje su kitais guli ir infekcinėmis ligomis sergantys žmonės.

Moteriai skaudžiausia tai, kad ji pasitikėjo medikais.

„Gyvenu kankinama kaltės jausmo, kad aklai pasitikėjau gydytojais. Jie mano dukrą nurašė anksčiau laiko, o tuomet, kai jau buvo aišku, kad jai padėti nebegalima, beprasmiškai taikė sunkiausias procedūras, užuot būtų leidę ramiai numirti”, – liūdnai kalba J.Mažeikienė.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Nefrologijos klinikos vadovas profesorius Vytautas Kuzminskis pabrėžia suprantąs dukters netekusios motinos skausmą. Jis pripažįsta, kad kartais pasitaiko apmaudžių klaidų, bet šiuo atveju, anot Klinikos vadovo, jų nebuvo.

„Moraliai nesijautėme kalti, nebuvo aplaidumo, kuris prišauktų mirtį. Stafilokokas galėjo labai daug pakenkti, bet mirties priežastis nenustatyta, patanatominis tyrimas nebuvo atliktas”, – ir profesoriaus V.Kuzminskio balse jaučiams liūdesys dėl pacientės mirties.

J.Mažeikienė sako neprisimenanti, kad, dukrai mirus, būtų atsisakiusi patanatominio tyrimo, nors jos parašas po tokiu sprendimu yra.

Alvydas Laiškonis, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius gydytojas infektologas:

– Auksiniai stafilokokai būna atsparūs antibiotikams. Stafilokokai gali atsinaujinti. Ligoniai, jais užsikrėtę, gydomi, izoliuojami nuo kolektyvo. Pamaitinti antibiotikais, bet atgiję stafilokokai būna piktesni. Užsikrėsti galima bet kur. Dializuojamų ligonių organizmas būna nusilpęs ir tampa labai gera dirva stafilokokams suvešėti. Tokių ligonių tikimybė išgyti labai maža.


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE