„Ūmias krizes gebame suvaldyti, tačiau daug sunkiau užtikriname, kad jos nesikartotų. Gyvenimo sunkumai savaime neišsisprendžia. Žmogus grįžta į savo kasdienybę, kurioje dažnai lieka su tais pačiais sunkumais kaip ir prieš krizę“, – sako Vilniaus miesto savižudybių prevencijos koordinatorė Goda Nausėdaitė. Nors savižudybių Lietuvoje gerokai sumažėjo, po ūmios krizės žmogus vis dar ne visada sulaukia tęstinės pagalbos.
Netekčių sumažėjo perpus
Nuo 2000-ųjų, kai 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje tekdavo per 40 savižudybių, jų sumažėjo daugiau nei perpus – Higienos instituto duomenimis, 2025 m. šis rodiklis siekė 18,1. Vis dėlto Europos savižudybių statistikos „lydere“ ilgus metus vadinta Lietuva šios vietos neužleido: 2021 m. pirmavo Slovėnija, tačiau naujausiais Eurostato duomenimis, 2023 m. mūsų šalis vėl buvo pirma ES – 100 tūkst. gyventojų teko 18,8 savižudybės, Slovėnijoje – 16,4, Vengrijoje – 16,1.
„Prisipažinsiu, žodis „lyderė“ man skamba skaudžiai. Esame įpratę lyderiavimą sieti su kuo nors pavyzdiniu ar siektinu, o čia kalbame apie žmonių gyvenimus ir skaudžias netektis. Džiaugiuosi tuo, ką Lietuvai pavyko padaryti per pastaruosius dešimt metų. Atsižvelgiant į tai, kokį siaubą mūsų šalis išgyveno okupacijos metais, man šis pokytis kalba ir apie mažos šalies gebėjimą gyti po patirtų nežmogiškų represijų ir traumų. Man tai teikia vilties ir primena, kiek dar turime padaryti, kad pasiektume žmones, esančius krizėje“, – sako koordinatorė.
Savižudybių mažėja, o registruojamų mėginimų žudytis skaičius auga. G.Nausėdaitė šiuose, rodos, priešingomis kryptimis judančiuose skaičiuose įžvelgia gerą ženklą.
„Išaugusį registruotų mėginimų nusižudyti skaičių iš dalies gali paaiškinti mažėjanti stigma, geresnis savižudybės rizikos ženklų atpažinimas ir jų registravimas sistemoje. Tai rodo, kad žmonės gali drąsiau kalbėti apie savo sunkumus, o specialistai dažniau juos atpažinti. Mažėjantis savižudybių skaičius yra svarbus pokytis, tačiau jis savaime nereiškia, kad mažėja žmonių kančia“, – sako ji.
Neleidžia pasimesti pakeliui
Vilniuje veikia reagavimo į savižudybės grėsmę algoritmas. Anot koordinatorės, žmogus, kuriam gresia savižudybė, pirmiausia patenka į sveikatos priežiūros įstaigą. Ten specialistai įvertina riziką, nusprendžia, ar pagalbą teikti ligoninėje, ar tęsti namuose, ir kartu su juo sudaro savisaugos planą, padedantį atpažinti blogėjančią savijautą ir žinoti, į ką kreiptis. Informacija apie suteiktą pagalbą turi pasiekti psichikos sveikatos centrą, kur žmogų perima atvejo vadybininkas: jis susisiekia, padeda užsiregistruoti pas specialistus ir prižiūri, kad pagalbą žmogus tikrai gautų.
„Pagalba žmogui neturi baigtis išėjus pro įstaigos duris. Laikotarpis, kuomet žmogus yra hospitalizuojamas, tarkim, po bandymo nusižudyti, yra vienas jautriausių, nes išlieka aukšta rizika pakartotiniams bandymams. Svarbu, kad žmogus žinotų, kas jam toliau gali padėti, tad pagalbos tęstinumu turi būti pasirūpinta dar prieš jį išrašant“, – pabrėžia G.Nausėdaitė.
Prieš dvejus metus pradėjusi dirbti koordinatore, ji pastebėjo, kad įstaigos ne visada aiškiai perduoda viena kitai informaciją apie žmogų, pamiršta jo artimuosius ir nesiaiškina, ar po krizės jis iš tiesų sulaukė pagalbos.
„Manau, žmogų lengviausia „pamesti“ tuomet, kai tolesnės pagalbos ieškojimas paliekamas jam pačiam, tai yra paskambinti, užsiregistruoti, sulaukti konsultacijos. Krizę išgyvenančiam žmogui šie žingsniai gali būti labai sunkūs. Vien pasakyti, kur kreiptis, ne visada pakanka. Proaktyvumas ir nuoširdus dėmesys gali padėti suprasti, kas jam trukdo kreiptis pagalbos – galbūt baisu, neaišku, ko tikėtis, galbūt ankstesnė pagalbos patirtis buvo skaudi. Svarbu, kad pagalbos atsisakymas netaptų pagalbos pabaiga“, – sako Vilniaus miesto savižudybių prevencijos koordinatorė Goda Nausėdaitė.
Tokiais atvejais žmogus ar jo artimieji gali kreiptis tiesiai į koordinatorę. „Padedu rasti reikiamą pagalbą ir prireikus ją organizuoti. Mano pareigybė iš esmės leidžia būti tiltu tarp žmogaus ir pagalbą teikiančių specialistų ar įstaigų“, – aiškina G.Nausėdaitė.
Kartą jai paskambino žmogus, kurio artimasis ką tik mėgino nusižudyti: greitoji jį nuvežė į ligoninę, o šeima nerimavo, kas bus jį išrašius. Žmogui atsigavus, koordinatorė suorganizavo konsultacijas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriuje, kur taikoma ASSIP terapija.
„Tai specializuota trumpalaikė terapija žmonėms po mėginimo nusižudyti, kuri padeda geriau suprasti, kaip žmogus nukeliavo iki krizės, ir numatyti, ką daryti, jei vėl pasidarytų sunku“, – pasakoja ji.
Iššūkis – pasiekti vyrus
Didžiausias savižudybių prevencijos iššūkis – pasiekti tuos, kurie pagalbos neieško. Analizuodami nusižudžiusiųjų atvejus, specialistai mato skaudžią tendenciją: dalis šių žmonių prieš tai lankėsi, pavyzdžiui, pas šeimos gydytoją, tačiau jų krizės niekas nepastebėjo.
„Žinoma, vien iš šio kontakto negalime pasakyti, ko konkrečiai pritrūko. Galbūt nebuvo tiesiai paklausta apie mintis nusižudyti, galbūt žmogui buvo sunku apie jas prabilti. Tad svarbu nelaukti, kol žmogus pats pasakys turintis minčių nusižudyti, bet ir proaktyviai domėtis jo būsena, paklausti: „Ar tu turi minčių apie savižudybę?“ Kartais net ir gydytojams yra sunku šį klausimą užduoti tiesiai, ką kalbėti apie artimuosius ar draugus“, – sako G.Nausėdaitė.
Problemą gilina ir visuomenės stereotipai, dėl kurių kai kurių žmonių pagalbos šauksmo niekas neišgirsta. Vyresnio amžiaus žmonių vienatvė, lėtinis skausmas ar prislėgta nuotaika dažnai laikomi natūralia senėjimo dalimi. Nepastebimi lieka ir tie, kurie išgyvena skyrybas, finansinius sunkumus, smurtą ar priklausomybes.
Vis dėlto sunkiausia pasiekti vyrus. Higienos instituto duomenimis, 2024 m. iš 566 nusižudžiusiųjų vyrai sudarė 461, arba net keturis penktadalius. Specialistai tai vadina lyčių paradoksu: moterys dažniau praneša apie mintis ar mėginimus nusižudyti, o vyrai dažniau nusižudo. Anot G.Nausėdaitės, vyrai nuo vaikystės auklėjami būti stiprūs ir patys susitvarkyti su sunkumais, todėl sunkiu metu dažniau ne prašo pagalbos, o irzta, pyksta, užsisklendžia, persidirba ar griebiasi alkoholio.
„Jei berniukas verkdamas girdi „nebūk mergaitė“, o sunerimęs – „būk vyras“, jis gali išmokti, kad jo baimė, liūdesys, nerimas yra nepriimtini. Vyrams emociškai yra taip pat sunku kaip ir moterims, tačiau dėl šių lūkesčių jie gali dažniau slėpti savo išgyvenimus. Aplinkiniai mato pasikeitusį elgesį, tačiau nemato už to elgesio slypinčio skausmo“, – aiškina ji.
Todėl vyrų prevencijos specialistai ieško jiems įprastoje aplinkoje: šiemet kampanijoje „Nesinešk visko vienas“ apie emocinius sunkumus prabilo žinomi vyrai ir sportininkai, o organizatoriai dovanojo bilietus į „Ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynes.
„Norime, kad jie praleistų laiko kartu ir mūsų žinutę išgirstų tarsi tarp kitko“, – sako koordinatorė.
Išlaiko ryšį
Kampanijomis, mokymais ir pagalbos grupėmis, anot G.Nausėdaitės, siekiama vieno – kad krizę išgyvenantis žmogus neliktų vienas.
„Atsidūrus savižudybės krizėje, vienas svarbiausių ir labiausiai padedančių dalykų yra ilgalaikis ryšys su kitu žmogumi. Tai gali būti gydytojas, psichologas, socialinis darbuotojas, artimasis ar draugas, iš esmės bet koks žmogus, kuriuo gali pasitikėti. Vis dėlto negalėčiau sakyti, kad šį tęstinumą visais atvejais pavyksta užtikrinti. Tai viena sričių, kurioje dar turime daug darbo“, – pripažįsta pašnekovė.
„Aš šiandien džiaugiuosi kiekvienu skambučiu, kurį gaunu, kuomet žmogus kreipiasi pagalbos, kiekviena nauja registracija į nusižudžiusiųjų artimųjų savitarpio pagalbos grupę. Kai gaunu laiškus, kuriuose žmonės parašo, kad kažkur išgirdo mane kalbant savižudybių tema ir tai paskatino kreiptis. Norėčiau, kad po penkerių metų tokių atvejų būtų daugiau. Kad žmonėms būtų drąsiau kreiptis ir pasitikėti mūsų įstaigomis, o mums pavyktų pasirūpinti, kad po to pirmojo skambučio ar laiško jie gautų reikiamą profesionalią pagalbą“, – priduria koordinatorė.
Kur kreiptis pagalbos
Vilties linija – 116 123 (visą parą)
Jaunimo linija – 8 800 28 888 (visą parą)
Vaikų linija – 116 111
Pagalbos moterims linija – 8 800 66 366
Ištikus ūmiai grėsmei – 112.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ rengia nemokamus safeTALK ir ASSIST mokymus, kuriuose specialistai ir gyventojai mokosi atpažinti savižudybės grėsmę, o nusižudžiusiųjų artimiesiems – visus metus trunkančią savitarpio pagalbos grupę.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
