Antrąjį nėštumo trimestrą kūnas tarsi išprotėja, įjungia savieigos režimą ir moteriai belieka tik stebėti, teigia psichoterapeutė Agnė Matulaitė. Pasak jos, nors kūno ima klausyti kaip mokytojo, būsima mama sutrinka – nebežino, kur baigiasi ji ir kur prasideda kūdikis. Be to, moteris nemaloniai nustemba supratusi, kad yra suvokiama kaip inkubatorius.
Savo moksliniame darbe „Kai tavo kūnas tiesiog išprotėja: įkūnytas nėštumo patyrimas“ A. Matulaitė tyrė šešias pirmojo kūdikio besilaukiančias moteris iš Lietuvos ir Anglijos. Vertindama gautus moterų atsakymus, panaudojo tiek psichologijos, tiek filosofijos žinias. Mokslinio darbo autorė tvirtina: apie nėštumą dar tikrai žinome ne viską.
Apie tai, ko dar nežinome, psichoterapeutę A. Matulaitę kalbino Simonas Bendžius.
Kuo remiantis buvo atliktas jūsų tyrimas? Kokią metodologiją taikėte?
Tyrimas atliktas remiantis fenomenologine tradicija. Vienas iš fenomenologijos kriterijų yra noras pasižiūrėti, kas sudaro dalykų esmę. Filosofija dažniausiai domėjosi filosofinėmis kategorijomis, psichologija – psichologinėmis.
Paprastesnis paaiškinimas būtų toks, kad vienas iš fenomenologijos pradininkų Edmundas Husserlis bandė suvokti, kas yra esmė dalykų, kuriuos jis mato, bando apčiuopti. Pvz., jis sėdėjo savo sode, žiūrėjo į vyšnaitę ir bandė galvoti, o kas gi yra šitos vyšnaitės esmė? Kas tą dalyką daro tuo dalyku? Kas vyšnaitę daro vyšnaite? Suprasdamas, kad negali į šį klausimą atsakyti neįsivaizduodamas įvairių variantų, jis bandė įsivaizduoti vyšnaitę labai skirtingose situacijose, pvz., augančią ant uolos, kažkur dykynėje, kur ji bando išgyventi ir turi tik vieną šaką, taip pat augančią atogrąžose, kur ji galbūt panaši į ąžuolą. Tada E. Husserlis galvojo, kas gi tas vyšnaites sieja ir daro panašias į jo sode augančią vyšnaitę, ir suprato, kad tai, kas jas sieja, ir sudaro vyšnaičių esmę, o visa kita yra tik situacijos lemti dalykai.
Tokiu būdu, net ir pasirinkę labai nedaug objektų, mes galime prieiti prie esmės. To buvo siekiama psichologiniu tyrimu, tik, žinoma, tai jau buvo daroma su konkrečiais žmonėmis. Ir tai, kas buvo pasirinkta tirti, buvo filosofijos ir asmeninių galimybių derinys.
Jūs dvejus metus kalbinote moteris, kurios laukėsi. Ką atradote? Kaip jos nėštumą patyrė ir suvokė?
Plačiausiai disertacijoje aprašiau antrą nėštumo trimestrą. Pirmiausia dėl to, kad medžiaga tapo neaprėpiama ir aprašyti visą nėštumą buvo neįmanoma – išėjo 1 tūkst. puslapių transkribuoto teksto, kurį teko analizuoti.
Antras nėštumo trimestras pasirinktas ir dėl to, kad apskritai pasaulyje bent jau angliškai, lietuviškai ar rusiškai parašytoje literatūroje, kurią galiu pati skaityti, nėra aprašytas įkūnytas patyrimas per antrąjį nėštumo trimestrą. Todėl tikiuosi, kad tai, ką nustačiau, sulauks tolimesnių tyrinėjimų. O tai, ką nustačiau interpretacinės fenomenologinės analizės metodu, buvo keturios metatemos, arba pačios svarbiausios temos, būdingos visoms šioms moterims.
Pirmiausia antrąjį nėštumo trimestrą kūnas suvokiamas kaip nekontroliuojamas. Moterims atrodo, kad jos praktiškai nebeturi jokios kontrolės. Kūnas tarsi įjungia savieigos režimą, o moteriai belieka stebėti. Labai dažnai moterys kūną suvokia kaip prastėjantį, senstantį, storėjantį. Ypač neigiamai vertinami tie pokyčiai, kurie neatrodo tiesiogiai susiję su kūdikio augimu, pvz., gendantys dantys, slenkantys plaukai, viso kūno (ne tik pilvuko) storėjimas. Taip pat kūnas atrodo susvetimėjęs ir moterys linkusios sakyti, kad tai ne jų kūnas, tokio kūno jos neatpažįsta ir nori savojo, koks buvo iki nėštumo, prašo jį grąžinti.
Antroji tema yra „Kūnas – mano mokytojas“. Kai kurios moterys (žinoma, ne visos) sugeba mokytis iš kūno. Jos sako supratusios, kad nuovargis yra signalas sustoti (pvz., negali pavargusios valgyti). Taip pat aš išmoksta būti jautresnės, išmoksta pusiausvyros ar subtiliau vertinti kūno norus (pvz., kūnas nori, kad moteris iškeltų kojas, ir ji tai jaučia, nors tokių dalykų anksčiau niekada nejausdavo).
Trečioji tema – neaiškios ribos. Antras trimestras – dažniausiai tas laikotarpis, kai moterys pirmą kartą fiziškai savyje pajunta savo kūdikį. Dažnai toks jutimas nėra toks aiškus, kaip atrodo. Moterys sako, kad nesupranta, ar čia žarnos gurgteli, ar kūdikis juda, ar skrandį skauda, ar kūdikis spiria. Tampa neaišku, „kur baigiuosi aš, kur prasideda kūdikis“.
Taip pat neaiškios ir išorinės ribos. Moterys nustemba, kad jos imamos suvokti kaip inkubatoriai, kaip vaikščiojančios mašinos, kad medikai jas vertina kaip funkcines kitos kartos gamintojas, kūdikis tampa figūra, o moteris lieka tik fonas. Jos tarsi išnyksta iš to lauko, kur reikėtų su jomis tartis, ir moterys retoriškai manęs klausia (klaustų ir medikų), kieno gi tai kūnas.
Labai intensyviai moteris stebi ir partnerio reakcijas, žiūri, kaip partneris vertina jos kūną: ji stebi savo partnerį, stebintį jos kūną. Kitaip tariant, tam, kad susiformuotų kūno tapatumas, pasitelkiami kiti žmonės. Vėl grįžtu prie filosofinių terminų: Maurice`as Merleau-Ponty (nors jis kalba ne apie nėščias moteris, apskritai jo filosofijoje jos nefigūravo kaip objektai) sakė, kad mes tam tikra prasme vienas kitam tarnaujame kaip gyvi veidrodžiai. Ir tikrai moterys šiuo laikotarpiu kitus žmones pasitelkia kaip gyvus veidrodžius, atspindinčius, kas su jomis vyksta.
Kita svarbi išvada susijusi su dinamika. Vėl atsirado dalykų, kurie prieštarauja ligi šiol nusistovėjusioms teorijoms. Pvz., psichoanalitinė teorija teigia, kad moterys nėštumo metu bręsta, tai jas brandinantis patyrimas. Mano tyrimas parodė, kad nebūtinai taip yra ir bręsta ne visos. Kartais šis patyrimas kaip tik mažina pasitikėjimą savimi, skatina kuo greičiau užmiršti, norisi jį išbraukti, grįžti prie ankstesnio turėto individualumo ir ankstesnio kūniškumo.
Psichoanalitikai besilaukiančias moteris linkę skirstyti į grupes: pozityviai, negatyviai arba ambivalentiškai vertinančias savo santykius su būsimu kūdikiu. Be abejo, prioretizuojamos pozityviai vertinančiosios. Mano tyrimas parodė, kad jei su moterimis gana ilgai kalbėsi apie jų patyrimą, paaiškės, kad absoliučiai visos per visą laikotarpį su kūdikiu turi ambivalentišką santykį.
T. y. net ir trečią nėštumo trimestrą, prieš pat kūdikio gimimą, vienu metu moteris gali pasakoti, kad jai labai rūpi, kaip kūdikis jaučiasi, ar jis telpa, kad jai labai norisi suteikti jam daugiau vietos, ji atsistoja tam tikra poza, kad jis galėtų pakvėpuoti, pailsėti. Tačiau tuo pačiu metu jos gali pasakyti, kad nėra tikros, ar čia jų kūdikis, jos jaučia, lyg čia būtų kažkieno kito kūdikis. Vis dėlto tai nebūtinai negatyvu – sveika ambivalencija yra sveikas dalykas, nes ir pagimdžius santykis keičiasi: vienu metu be galo mylime, kitu metu norisi sienomis lipti dėl to, kaip kūdikis elgiasi.
Įdomi ir moterų savijauta atliekant echoskopinį tyrimą. Viena vertus, moterys labai laukia susitikimo su savo kūdikiu, kita vertus, atliekant tyrimą, jos jaučia didesnį susvetimėjimą su savo kūnu – jos sunkiai suvokia, kad tai, kas matoma ekrane, vyksta jų pilve. Kalbu apie tai, kad šis patyrimas buvo sunkus labai reflektyvioms, akademiškoms moterims, taigi įsivaizduokime, kaip jaučiasi kitos.
Taip pat labai įdomu, kad nors moterys galvoja, jog nėštumas yra jas prastinantis patyrimas, pajunta palengvėjimą, kai jų būsena tampa akivaizdi ir svetimiems žmonėms: tada ateina atsipalaidavimas, moteris labiau priima savo išvaizdą ir išorinius, fizinius pokyčius.
Nesitikėjau, kad nėštumas taip susijęs su mirties išgyvenimais. Visos moterys kalba apie mirties išgyvenimus, neišvengiamą būties kitimą, savo tėvų mirtį, ligas. Galbūt taip yra todėl, kad kūnas parodo, kas yra visiška savieiga, kad iš esmės kontrolė tėra iliuzija, nes mes negalime to reikšmingo momento valdyti, negalime tapti nemirtingi. Taip yra ir laukiantis, pvz., mes negalime sakyti „kūne, tu nustok keistis, aš nebenoriu būti nėščia, aš persigalvojau“.
Buvo galvota, kad tik tris pirmus nėštumo mėnesius moterys baiminasi persileisti. Tyrimas parodė, kad absoliučiai visą nėštumą jos kalba apie baimę persileisti, apie per greitą baigtį. Netgi trečią nėštumo trimestrą moterys kūdikiui sako „pabūk dar čia“, pasakoja, kad iki šiol eidamos į tualetą baiminasi, kad kažkas įvyks ne taip.
Taigi tyrimas parodė, kad viskas, kas buvo aišku, suskirstyta, iš tikrųjų nėra taip aišku, reikia gilintis.
Į ką atkreipti dėmesį, ką turėtume naujai suvokti ir į ką naujai pažiūrėti matant nėščias moteris?
Svarbu suprasti, kad visų patyrimas yra unikalus ir skirtingas. Labai svarbu klausti, o kaipgi yra būtent jums. Kadangi ir pati esu mama, tyrimo metu moterys sakydavo: „Bet jūs suprantate, kaip yra.“ Todėl būdavo labai svarbu atsakyti, kad man ypač svarbu, kaip yra būtent joms, kaip jos tai patiria.
Kitaip kalbant, kartais mes net nesuprantame, kad nesigiliname į kitų patirtį, visiems viskas atrodo suprantama. Tačiau tuomet mes bendraujame paviršutiniškai. Jeigu moterys jaustų, kad domimasi jų patirtimi, jos tikrai galėtų daug ką papasakoti. Mes visi, profesionalai, dirbantys su moterimis, turime labai daug ką sužinoti ir parodyti, kad jomis tikrai domimasi, kad tikrai suprantame sielos ir kūno vienovę.
Dar vienas svarbus mano darbo teiginys – negalima atskirti sielos nuo kūno ir labai svarbu suvokti, kad keičiasi ne tik kūnas, bet ir siela. Šiuo metu mes turime unikalią galimybę tai, kas negatyvu, gąsdina, paversti labai pozityviu, teigiamu patyrimu, užmegzti gilesnį ryšį, paskatinti ir ištiesti ranką tokiu reikšmingu moteriai laikotarpiu, nepalikti jos vienos ir leisti kalbėti apie tai, kas jai taip svarbu.
