Praėjusio šimtmečio pradžioje statyta Klaipėdos medicininės slaugos ligoninė skaičiuoja antrą šimtmetį. Antrą dešimtmetį ją puoselėja ligoninės vyriausioji gydytoja docentė Danguolė Drungilienė.
Slaugos ligoninėje dirba senbuviai – darbuotojai neišsilaksto po kitas darbovietes, o ieškantys lengvesnio darbo čia nesiveržia. Nors pati ligoninė, kuri dažnam tampa paskutine gyvenimo stotele, nuolat keičiasi: pradėti rekonstruoti gydymo įstaigos kieme esantys pastatai, kurių vietoje bus įkurtas paliatyviosios pagalbos skyrius.
Ar keičiasi patys ligoniai, jų artimieji, ar nyksta lietuviškos tradicijos – seną, paliegusį šeimos narį slaugyti namuose iki paskutinio atodūsio, klausėme vyriausiosios gydytojos.
– Kokios galimybės slaugomą ligonį paguldyti į jūsų ligoninę? Ar yra koks apibrėžtas laikas, kvotos?
– Sunkaus ligonio slauga yra labai sunkus ir alinantis darbas. Kas susidūrė su šia problema – žino. Žmonės, slaugantys ilgą laiką savo artimą žmogų, ateina išsekę ne tiek fiziškai, kiek moraliai.
Stengiamės padėti, tačiau ligoninė negali išspręsti visų sunkiai ir ilgai sergančio ligonio problemų, nes yra griežtai reglamentuota, kada ir kokiomis ligomis sergantis pacientas guldomas į ligoninę. Būtinas ir gydytojo siuntimas.
Dažnai skambina ligonių artimieji ir sako: „Mano mamai 85 metai. Jai priklauso ligoninėje pagulėti keturis mėnesius”. Aš dažnai pajuokauju: „O jums irgi priklauso keturi mėnesiai ligoninėje”? Ligonio gydymosi laiką ligoninėje nulemia ligos sunkumas. Gydantis gydytojas arba gydytojų konsultacinė komisija sprendžia, ar tęsti gydymą. Artimieji turėtų suvokti, kad senas žmogus, patekęs į ligoninę, dažnai patiria stresą, nerimą. Juk čia nėra jam įprastos aplinkos, savų daiktų, apninka mintys, kad artimieji jo nori atsikratyti. Liga nuo tokios būsenos, nepaisant gydymo, tik paūmėja.
Gerai, jei namiškiai lanko, tariasi su personalu, kiek įmanoma kartu siekia ligonį padrąsinti, išsklaidyti nerimą. Deja, būna, jog iš ligonio gavę palikimą, ligoninėje nebesirodo, o priežiūrą supranta kaip nuolatinius reikalavimus ir pretenzijas slaugos personalui.
– Ar daugėja apleistų, senų pacientų, kurių artimieji nelanko, o išvykę svetur ir pamiršta?
– Turime ligonių, kurių vaikai užsienyje, o seni tėvai gyvena vieni. Dauguma vaikų skambina, rūpinasi. Tačiau visko pasitaiko. Dažnai būna, jog tėvas savo vaikų neaugino ir jais nesirūpino, o su vaikų motina seniai išsiskyrė. Po to dar buvo ne kartą vedęs. Tačiau kai prispaudė ligos, vaikai ir buvusi žmona (dažniausiai pirmoji), pasirūpino paguldyti į ligoninę, lanko, maisto atneša, bendrauja. Juk visi seni kažkada būsime. Ruoštis senatvei reikia, juk ne veltui yra posakis, kad turime mokytis „senti gražiai”.
– Kodėl nedaugėja privačių slaugos ligoninių?
– Įkurti privačią ligoninę reikalingos didelės investicijos, įranga. Keliami atitinkami reikalavimai gauti licenciją, higienos pasą. Be jų negali dirbti nė viena ligoninė. Darbas labai sunkus, o viena lovadienio kaina, mokama ligonių kasų, yra pati mažiausia iš visų ligoninių. Tad dar ilgai nebus privačių tokio tipo ligoninių.
– Ar klaipėdiečiai remia Slaugos ligoninę 2 proc. mokesčiu?
– Džiaugiamės savo nuolatiniais rėmėjais, kurie kasmet mums perveda 2 proc. pajamų mokesčio. Deja, tokių nėra daug. Viena šeima, kurios artimas žmogus gydėsi mūsų ligoninėje ir seniai išėjo anapilin, daug metų mums perveda šiuos pinigus. Turime nuolatinių ligoninės rėmėjų, kuriems esame labai dėkingi. Už šias lėšas perkame slaugos įrangą ir priemones. Užpernai už rėmėjų paaukotas lėšas nupirkome tualetinių kėdžių, spintelių prie ligonio lovų, sauskelnių.
Itin džiaugiamės Vokietijos, Bavarijos žemės rėmėjų daug metų teikiama pagalba. Visada žinome, kad į mūsų ir Vaikų ligonines prieš Kalėdas užsuks politikas Antonas Drechsleris, verslininkas Manfredas Schvaakas. Jie su bendraminčiais ne tik renka, aukoja, perka ligoninei reikalingus daiktus, bet keletą tūkstančių kilometrų važiuoja pas mus padėti iškrauti siuntų tonas. Ne kartą jie stebėjosi, kad mūsų pasiturintys tautiečiai visai nesupranta tokios altruistinės veiklos.
Prieš keletą mėnesių mus susirado buvusi klaipėdietė, beveik 20 metų Pietų Švedijoje gyvenanti vertėja ir rašytoja Marina Kulčinskaja. Jos dovanų siuntos keliauja po visą Lietuvą, Latviją. Prieš Velykas iš bendrovės „Avytė” už ponios Marinos asmeninius pinigus ligoninei pirkome patalynės, šiltų vilnonių antklodžių. Kilni moteris rašo, kad mus susirado „ilgam”. Jos dėka atsiras ir kitų rėmėjų iš Švedijos. Gegužės mėnesį viešnios laukiame ligoninėje.
– Užsienio šalių slaugos ligoninėse dažnai sutinkame savanorių. Ar tarp mūsų studentų užsimezgė panašios veiklos daigeliai?
– Visame pasaulyje tokio tipo ligoninėse šalia medikų dirba ir savanoriai. Kai Lietuvoje svečiavosi gerokai mažesnės nei mūsiškė Londono Švento Luko ligoninės direktorius, nustebome sužinoję, jog labai sunkius ligonius joje padeda prižiūrėti apytikriai 500 savanorių.
Tačiau Anglijos labdaros tradicijoms – jau 500 metų. Lietuviai įpratę galvoti, kad už darbą visada reikia gauti atlygį. Bet ir pas mus stengiamasi atgaivinti savanorystės principus, apie tai kalbu su universiteto studentais. Manau, kad po kurio laiko mūsų ligoninėse atsiras be atlygio dirbančių savanorių, nes žmonės Lietuvoje yra nuoširdūs ir užjaučiantys kitus. Juk ir šie metai skirti savanorystei.
