Autorė yra Vilniaus m. Psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė. Šiuo metu dirba Škotijos psichiatrijos klinikose.
Netrukus Seime turėtų būti balsuojama dėl dirbtinio apvaisinimo. Visuomenėje pastaruoju metu užvirusios diskusijos dėl dirbtinio apvaisinimo vis mažiau palieka abejingų. Ši tema tapo pastarojo meto aktualija. Teko dalyvauti Seime vykusiuose klausymuose, svarstant abu pateiktus dirbtinio apvaisinimo projektus. Be Sveikatos reikalų komiteto narių bei kitų parlamentarų, dalyvavo gydytojai ginekologai, pediatrai, embriologai, teisininkai, dvasininkai, studentai, net inžinieriai, ekonomistai, edukologai ir kt. Dalyvavo ir liudininkai: šeimos, auginančios vaikučius, pradėtus dirbtinio apvaisinimo būdu, ir šeimos, vis dar einančios kryžiaus kelius ir laukiančios savojo stebuklo.
Visi kalbėjo apie savo patirtį ar turimas žinias. Buvo įsimintina diskusija, labai audringa, agresyvi. Tikras karas. Reikėjo išsakyti profesinę nuomonę, tačiau įdomu buvo ir klausyti, ir stebėti. Stebėtis. Buvo kuo. Mane domino psichikos aspektai: mąstymas, požiūris, intriga, jausmai, jų išraiškos būdai bei sugebėjimas jausmus valdyti, kritikos buvimas ar vakuumas, norai, interesai, motyvai, tendencijos, prognozių modeliavimas. Kovos būdai ir jų veiksmingumas. Žiūrint iš šono, visa tai labai ryškiai matyti, ir yra įdomu.
Britų kolegos K. Jamison ir R. Wyatt sako, kad psichiatras bet kuriuo atveju gali nustatyti diagnozę ir ją pagrįsti. Kaip ir ją „anuliuoti”. Tai priklauso ne tik nuo psichopatologijos, bet ir nuo vertybių. Psichiatro, objekto bei kultūrinės aplinkos įtakos. Dvasingumo. Pastarieji du kriterijai turėtų būti itn svarbūs, kalbant apie psichikos gebėjimus bei žmogaus sukūrimą. Juk dirbtinis apvaisinimas – tai kūryba. O tik paskui modernioji technologija. Kai nepavyksta žmogų sukurti meilės guolyje moters kūne, tada reikalingi instrumentai: mėgintuvėliai, pipetės, Petri lėkštelės, šaldytuvai ir pan. Ir, žinoma, asistento įsikišimas. Privatumo, intymumo ribos yra peržengiamos. Ar tai atsiliepia būsimo kuriamo žmogaus psichikai? Niekas nežino. Mokslas į šį klausimą šiandien atskymo neturi.
Abiejuose svarstytuose projektuose pasigedau dėmesio psichinei sveikatai. Mūsų visų sveikata yra ne tik fizinė, bet ir psichinė. Ji lengvai prarandama ir sunkiai atgaunama. Nesaugoma. Nevertinama. „Nematoma”. Nepersistengta dėl jos ir šį kartą. Psichinė sveikata yra tokia sfera, kuri puoselėjama „avansu”. Apie ją galvojama prieš, o ne po. Arba išvis negalvojama. Dirbtinis apvaisinimas su visomis pasekmėmis dar tebėra eksperimentinė medicina, todėl rizikų yra daug.
Didžiausia rizika yra kuriamo vaikučio atžvilgiu. Tik ateitis parodys, kas pavyko. Dabar galime tik hipotezes kelti. Tokie užaugę žmonės turės gydymo įstaigose pateikti anamnestinius duomenis, kad jie yra pradėti megintuvėlyje. Tai, be abejonės, bus veiksnys, svarstytinas diagnozuojant ligas bei modeliuojant jų gydymą. Na, o mano kolegos psichiatrai turės būti itin atidūs šiam faktui ir ypač į jį atsižvelgti. Galima prognozuoti, kad psichiatrijoje turės susiformuoti subspecialybė, nagrinėjanti megintuvėlyje pradėtų žmonių psichikos ligų ypatumus.
Per savo klinikinę psichitrinę praktiką iš ivairių savo pacientų – tiek vyrų, tiek moterų – esu ne kartą išgirdusi klausimą: ” Kaip manote, daktare, ar mano tėvai mane darydami mylėjosi, ar tik seksu užsiiminėjo?” Žmonės labai sąmoningi, ypač tie, kurie apdovanoti jautria siela. Psichiatrijoje labai daug neįmintų mįslių, daug hipotezių, taigi ir labai daug įvairių rizikų. Niekas šiandien negali atsakyti, kas iš tikrųjų laukia dirbtiniu būdu pradėtų vaikučių.
Abu teikti įstatymo projektai yra iššūkis. Abu iš esmės tenkina moters teises, tačiau vadinamasis konservatyvus, D. Mikutienės teikiamas, yra su tolesne vizija, su embriono teise į apsaugą. Jei nesaugome embriono, tai dirbtiniu būdu apvaisindami viena ranka kuriame, kita naikiname. Gydytojo profesija tiesiog įpareigoja remti būtent šį D. Mikutienės teikiamą projektą, nes jis – žymiai platesnės vizijos, jame reiškiama pagarba gyvybei bei moralumo principams.
Kuris embrionas yra vertesnis? Šį klausimą vėlgi man iškėlė ne svarstomas įstatymas, bet gyvenimo realybė: Man jį uždavė pacientė, auginanti 9 metų vaikutį, pradėtą megintuvėlyje. Po tiek laiko moteris ėmė galvoti, kad gal kažkur „iš jos embriono” „kažkur yra jos dar vienas vaikutis”. „Mergaitė, gal berniukas?” Ji sako jaudinasi visada, sutikdama tokio amžiaus vaikutį. Jos embrioną kažkam padovanojo kaip donorinį. Aš neturiu atsakymo į jos klausimą, siūlau eiti ir klausti ten, kur viskas vyko. Ji sako visą laiką apie tai galvojusi, net su vyru pykosi, nedrįsusi niekam pasisakyti, nes buvo paprasčiausia gėda!..Tokie klausimai visiškai nauji mano praktikoje, galima tik prognozuoti, kad jų kils ir ateityje…
Psichiatrija yra tokia medicinos sritis, kur tėvystės, motinystės klausimas visada aptariamas, juo pradedamas psichiatrinis interviu. Mūsų pacientams labai rūpi savo tėvų autoritetas, jie jautrūs faktams apie savo tėvus. Būna svarbu, ar jie buvo laukiami. Ar tėvai mylėjo vienas kitą, ar „tai darė rutininiu būdu”. Mėgintuvėlyje pradėtų pacientų neturiu, jie dar jauni, kartais atlydi savo mamytes, besikonsultuojančias pas mane. Kad ir kaip sunku šiandien būtų gyventi materialiame pasaulyje, mano pacientai yra itin jautrūs artumos bei meilės temoms, jų stygiui, vienatvei – fizinei ir dvasinei. Apie tai sukasi šių dienų psichiatrija. Kad ir dabar vykstanti studentų sesija sunkumų pateikia jauniems žmonems daugiau dvasiniu pagrindu – susipyksta jauna studentiška pora ir neina laikyti egzaminų, nusprendžia, kad gyvenimas tapo be prasmės. Arba pykstasi, mušasi ar girtuokliauja tėvai – jaunimas verčiau galvoja, kaip atsidurti kuo toliau, o ne apie sesijos grafikus. Visi ieško mylinčio žmogaus, nori būti mylimi. Neatsakingai skamba vis dažniau pasigirstantys šūkiai, kad meilė nereikalinga. Mes patys ją sudorojam.
Pagrindinė diskusija, svarstant abu įstatymo projektus, sukasi apie embrioną – pačią žmogaus pradžią. Diskutuojama, koks embriono statusas, ar embrionus galima šaldyti, o vėliau atšildyti, ką daryti, kai baigiasi galiojimo terminas, ar galimas apvaisinimas embrionais donorais ir t. t. Na, panašiai, ar geriau maitintis šviežiu maistu, ar šaldymo kamerose sukauptomis atsargomis. Technologams tai, ko gero, profesinė diskusija, tačiau bet kurios specialybės gydytojai, dar pirmame kurse išklausę anatomijos kursą ir embriologijos paskaitas, atrodo atsakymą turi.
Man (kaip ir visiems Vilniaus universiteto būsimiems medikams) jas skaite šviesaus atminimo profesorius S. Pavilonis, universiteto šviesulys, autoritetas visiems studentams, žadinęs pagarbą medicinos studijoms. Visi studentai mylėjome ir gerbėme profesorių, Medicinos fakulteto dekaną, už didžiulę erudiciją bei inteligeciją, mokėjimą uždegti ir įkvėpti būsimus gydytojus. Per egzminą vienas iš bilieto klausimų buvo embriogenezė. Reikėjo ciklą nupiešti, paaiškinti, profesoriui papasakoti, bet dar ir pašnekėti su juo. Profesorius S. Pavilonis domėjosi ne tik studentų žiniomis, bet ir bendru išsilavinimu, padorumu, interesais ir pan. – tą visi žinojome. „Matote, koks žavus mūsų žmonių vystymasis. Kai susilieja dvi ląstelės, žmogus pradeda vystytis ir sustoja tik mirus.” Būsimi gydytojai buvo mokomi, kad embrioną reikia globoti tauriu motinos ir tėvo jausmu. „Pastojusi moteris turi jaustis atsakinga už nešiojamo vaisiaus vystymąsį, o vyras – už savo moterį”, – skaitau savo studentiškuose konspektuose.
Po egzamino pas profesorių nesitikėjau, kad po daugelio metų vėl teks apie tai prašnekti, atnaujinti diskusiją tokiu lyg ir savaime suprantamu klausimu. Šiuolaikinis mokslas jau nustatė prietaisais, kad embrionas turi atmintį – tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę. Jis reaguoja į šaltį, karštį, garsus, motinos nuotaikas, tariamus žodžius, maistą bei vaistus. Tam tikri aplinkos veiksniai šioje žmogaus formavimosi stadijoje gali palikti antspaudų, nulemsiančių visą tolesnį jo gyvenimą. Britų mokslininkas F. Lake dar praėjusiame šimtmetyje apgynė disertaciją apie embriono jutimus ir atmintį, vėliau jau kiti nagrinėjo šį mokslo darbą ir rašė apie jį.
Na, o mes vis dar išradinėjam dviratį ir skanduojame, kad embrionas tik medžiaga, tinkama eksperimentams, technologijoms, kosmetikai, pramonei ir pan. Suaugusių žmonių norų tenkinimui. Tokie mūsų mąstymo ypatumai, kultūrinis bruožas. Dar tai galėtų būti mąstymo tendencijos ir kėslai. Neužginčijama tiesa yra tai, kad embriono stadiją perėjom visi. Gydytojas kitaip negali pasakyti. Vienus mamos saugojo labiau, kitus mažiau. Gydytojas savo profesijai tampa įsipareigojęs skleisti žinią apie gyvybės pradžią, būtinumą ją saugoti, ugdyti jai pagarbą. Įdomumo dėlei, dirbdama dabar Škotijoje, pasiklausiau savo kolegų čia, kokia yra embriono vertė. Mano kolegos škotų psichiatrai man atsakė klausimu: o kaipgi Lietuvoje būsimus gydytojus ruošia? Kokių vertybių moko studijų metu, kaip diskutuoja apie embrioną? Kokia jūsų lietuvių gydytojų pasaulėžiūra šiuo klausimu? Į mano klausimą buvo atsakyta provokuojančia diskusija. Galiausiai manęs paklausė: jeigu į tave čia (Škotijoje) kreipsis pacientė, pasisakiusi gal būt esanti savaitė laiko nėščia, ar žinosi, ką jai pasakyti spie psichohigieną, ar liepsi ateiti pokalbiui po trijų mėnesių?
Žmonių yra labai įvairių. Yra tekę dirbti su nevaisingomis poromis, kurios depresuoja, yra buvę ir tokių, kuriems išsivysto papildomi išgyvenimai jau po dirbtinio apvaisinimo procedūrų . Tai dažniausiai išgyvenimai, lydimi nerimo, įkyrių minčių ir pan. Pavyzdžiui, viena paciente augina dukrytę, pradėtą dirbtinio apvaisinimo būdu. Ji pasakoja, kad buvę įsodinti du embrionai, iš kurių vienas žuvo, o iš kito išsivystė jos mergytė. Dar buvo ir trečias, kurį užšaldė, o paskui kažkam padovanojo (donorystė). Ji dabar vaikšto ir galvoja, kad gal kažkur vaikšto ir jos dar vienas vaikas, pinasi įvairiausios mintys, ji manęs klausia, kur galėtų sužinoti ką nors tikslesnio. Ji nori žinoti būtent apie „tą savo vaiką”. Dar vienas žmogus susilaukė kūdikio natūraliu būdu, o jo ir žmonos embrionai likę užšaldyti. Nerimauja, kaip čia geriau pasielgti, nes vaikų daugiau kaip ir nebenorėtų. Tačiau į sukurtus embrionus žiūri kaip į savo kūno dalį, ir jiems nėra tas pat, kas bus toliau. Žmogus su sąžine, iš didžiosios raidės. Tokias diskusijas tenka vesti psichiatro darbo vietoje.
Pagirtina, kad D. Mikutienės įstatymo projektas dėl embrionų išsako griežtą poziciją ir taip išreiškia atskomybę bei pagarbą dirbtinu būdu kuriamai būsimai gyvybei, pasisako prieš embrionų šaldymą bei donorystę. Seime sužinojome ir pikantiškų dalykų apie tai, kad dirbtinai kuriamas žmogus gali būti ne tik kūryba ar technologija, bet ir verslo bedrovė – buvo minimas Rudaminoje veikęs gyvulių apsėklinimo kombinatukas, į kurį studentai galėjo atvykti ir parduoti spermą. Ir tokiu būdu prisidurti prie stipendijos. Buvo įvardyti apie dvidešimt litų už dozę. Pasirodo, LRS Sveikatos reikalų komiteto nariams tai nebuvo naujiena. Kiti klausytojai kraipėme galvas.
Būsimų svarstymų ir balsvimų dalyviams belieka linkėti drąsos, priimant teisingą, taip laukiamą įstatymą, į kurį jau visas dešimtmetis dedama daug vilčių. Įstatymą, kuriuo naudosis mūsų vaikai, ateities kartos. Dar yra toks nematomas ir anatominio pagrindo neturintis fenomenas kaip sažinė. Į ją svarstymuose irgi pravartu atsižvelgti.
