Kartais į paciento palatą Rasa užsuka vos kelioms minutėms, o pokalbis netikėtai užsitęsia pusvalandį ar ilgiau. Kalbamasi ne tik apie ligą – apie maistą, pomėgius, kasdienius rūpesčius, kartais tiesiog juokiamasi. Vienas labiausiai jai įsiminusių pokalbių buvo apie sveikesnius desertus.
„Pamiršau, kur esanti – pokalbis ėjosi kaip su gera drauge prie kavos puodelio“, – prisimena ji.
Būtent tokios patirtys greitai išsklaidė prieš savanorystės pradžią jaustą neužtikrintumą. Rasa sako supratusi paprastą, bet svarbų dalyką – onkologine liga sergantis žmogus pirmiausia yra žmogus.
„Pabendravusi pamačiau, kad pacientas yra lygiai toks pats žmogus, tik šiuo metu esantis nelengvame gyvenimo tarpsnyje. O įsitraukus į pokalbį – tai žmogus su tomis pačiomis problemomis, rūpesčiais kaip ir kiekvienas iš mūsų“, – sako Rasa.
Jos istorija – viena iš asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ pasakojimų. Projekte savo patirtimis dalijasi ne tik onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, bet ir jų artimieji, gydytojai, savanoriai – žmonės, kurie skirtingais būdais tampa ligos ir gydymo kelio dalimi.
Pasak asociacijos „Kraujas“ pirmininkės Ievos Drėgvienės, būtent skirtingos perspektyvos leidžia kalbėti apie onkologinę ligą plačiau nei vien per diagnozę ir gydymą.
„Kai žmogus susiduria su onkologine liga, natūraliai daugiausia dėmesio skiriame jam pačiam. Tačiau šalia yra visa bendruomenė – artimieji, gydytojai, slaugytojai, savanoriai ir kiti žmonės, kurie padeda labai skirtingais būdais. „Drąsos ambasadoriuose“ norime parodyti ir jų patirtis. Jos primena, kad palaikymas nebūtinai reiškia turėti tinkamus atsakymus ar žinoti, ką pasakyti. Kartais labai daug reiškia paprasčiausias buvimas šalia. Kartu šios istorijos padeda pamatyti žmogų už diagnozės – su jo pomėgiais, humoru, kasdieniais rūpesčiais ir noru kalbėtis apie visai įprastus dalykus“, – sako I. Drėgvienė.
Noras padėti virto savanoryste
Rasa save vadina veiklos žmogumi. Jai patinka kelionės, aktyvus laisvalaikis, sportas, knygos, ypač apie sveiką gyvenseną. Kasdienybėje ji stengiasi viską daryti su įkvėpimu – tuomet, pasak jos, lengviau sekasi pačiai, o gerą energiją pajunta ir aplinkiniai.
Savanoriauti Rasa norėjo jau seniai, tačiau dar nebuvo atradusi sau tinkamo būdo padėti kitiems. Postūmiu tapo netikėtai pamatytas asociacijos „Kraujas“ ir Santaros klinikų kvietimas prisijungti prie jau veikiančios savanorių komandos.
„Viduje „tas kažkas“ ir išsiveržė – anketą užpildžiau ilgai negalvodama. Tuomet mokymai, jau esamų savanorių pagalba ir štai aš jau savanorė“, – prisimena ji.
Tai buvo pirmoji Rasos savanorystės patirtis. Konkrečios srities ji iš anksto nebuvo pasirinkusi, tačiau jau turėjo asmeninės patirties padėdama sergantiems artimiesiems. Noras būti šalia vieno ar kelių artimų žmonių ilgainiui išaugo į galimybę padėti daugiau sergančiųjų.
Šiandien Rasa prisideda prie įvairių veiklų: padeda pacientams ateiti į kaniterapijos užsiėmimus, prireikus pavertėjauja, išklauso, palaiko pokalbį. Kartais pagalba būna ir labai praktiška – pacientams, atvykusiems iš mažesnių miestų ar kitų šalių, prireikia maisto produktų ar kitų kasdienių dalykų.
Trumpas apsilankymas kartais virsta ilgu pokalbiu
Rasa sako greitai supratusi, kad bendraujant su sergančiu žmogumi nereikia turėti paruošto pokalbio scenarijaus. Kur kas svarbiau pastebėti, kaip jis jaučiasi, ir gerbti jo poreikius.
„Bendraujant pastebiu, kaip tuo metu pacientas jaučiasi – jei nori ramybės, palinkiu ramios dienos ir per daug „nelendu į akis“, jei mezgasi kontaktas – po truputį susibendrauju. Atrodo, turėjęs būti trumpas pokalbis išsitęsia iki pusvalandžio ar dar ilgiau“, – pasakoja ji.
Pacientai savo ruožtu domisi ir pačiais savanoriais – klausia, kaip jie čia atsidūrė, kuo užsiima, kalbasi apie kasdienį gyvenimą. Rasa sako iš pacientų pati besimokanti ramybės ir stiprybės, o ypač ją stebina žmonių gebėjimas net sudėtingomis aplinkybėmis išsaugoti pozityvumą ir humoro jausmą.
Ne visada reikia ieškoti ypatingų žodžių
Paklausta, ką pasakytų žmogui, kuris ką tik išgirdo onkologinės ligos diagnozę, Rasa neskuba ieškoti universalių frazių: „Kartais užtenka pastovėti šalia ar palaikyti už rankos, o jei reikėtų ištarti žodžiais, greičiausiai sakyčiau, kad nesi vienas šioje situacijoje ir ligos gydyme.“
Savanorystė ilgainiui tapo svarbia ir pačios Rasos gyvenimo dalimi.
„Tiesiog pasijutau „savo vietoje“ – ten, kur ir turiu būti, tiek klinikose, tiek bendraudama su pacientais. Savanorių bendruomenėje jaučiuosi „kaip žuvis vandenyje“, nes tiek bendraminčių vienoje vietoje dar nebuvau sutikusi. Savanorystė tiesiog papildė mano gyvenimą naujomis spalvomis“, – sako ji.
Gal todėl ir drąsą Rasa sieja ne su dideliais ar išskirtiniais poelgiais, bet su gebėjimu išlikti savimi: „Man drąsa – neprarasti savęs ir savo vertybių sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.“
Daugiau „Drąsos ambasadorių“ istorijų rasite projekto internetiniame puslapyje www.drasosambasadoriai.lt
