„Vieną dieną važiavau taksi. Staiga vairuotojas atsisuka ir sako: „Nors turi negalią, bet entuziazmo ir gyvenimo džiaugsmo turi daugiau negu kai kurie sveiki žmonės“. O ką man daryti – aš myliu gyvenimą tokį, kokį turiu“, – sako dėl cerebrinio paralyžiaus sunkiai judanti labdaros ir paramos fondo „Mažiau laiptų“ įkūrėjaIndrė Kručkauskaitė. Savo istorija sutikusi pasidalyti mergina tikisi įkvėpti ne tik turinčius negalią, bet ir jos neturinčius.
Laiminga, bet kiek kitokia vaikystė
I.Kručkauskaitė(35 m.) gimė su negalia – cerebriniu paralyžiumi. Ši neurologinė liga, paveikianti judėjimą ir laikyseną, dažnai diagnozuojama per anksti gimusiems kūdikiams. Indrė taip pat buvo viena tų ankstukų, kuriems teko keletą mėnesių praleisti inkubatoriuje.
„Aš gyvenu su negalia nuo gimimo. Man tikriausiai būtų didesnis šokas, jei atsikelčiau vieną rytą ir neskaudėtų raumenų, galėčiau paeiti kaip žmogus be negalios“, – svarsto ji.
Indrė prisimena, kad tuomet, kai augo, informacijos apie cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus nebuvo daug. Tiesiog buvo pasakyta, kad reikia daryti mankštas, vykti į sanatorijas.
„Vaikystėje daug laiko praleisdavau su kiemo draugais. Vieni vaikai priimdavo mane tokią, kokia esu. Aišku, buvo visko. Apskritai atsiminimai iš vaikystės labai geri. Tik vasaromis kiti vaikai važiuodavo į kaimą pas senelius, į kokias nors stovyklas, o aš – į Druskininkų sanatoriją“, – prisiminė I.Kručkauskaitė.
Lemtingi žodžiai jaunimo stovykloje
Sakoma, kad kuo ankstesniame amžiuje smegenis, raumenis išmokysi atlikinėti tam tikrus veiksmus, tuo geresnė bus žmogaus savijauta. Aišku, čia priklauso nuo cerebrinio paralyžiaus tipo.
„Nuo vaikystės ne tik važiuodavau į sanatorijas, bet ir grįžusi namo turėdavau daryti tuos pačius pratimus, kad palaikyčiau gerą sveikatą. Iki šiol reikia ir kineziterapijos pratimus daryti, ir masažus“, – pasakojo pašnekovė.
Kai dar buvo maža, Indrę į sanatorijas lydėdavo senelis. „Tačiau priartėjus paauglystei nebe taip norėjosi, kad ir su artimu, bet vis tiek vyru, važinėti. Tada dar prisidėjo mokslai. Ilgainiui treniruotės, sportas, tad masažai nuėjo į antrą planą“, – pasakojo I.Kručkauskaitė.
Viskas pasikeitė 2017 metais, kai Indrė išvyko į tarptautinę stovyklą jaunimui su negalia. Austrijoje vykusiose stovykloje mergina pirmą kartą pamatė, kaip žmonės su negalia keliauja, bendrauja, linksminasi. Būtent ten vienas iš Lietuvos komandos narių Indrę padrąsino vėl pradėti lankyti kineziterapijos užsiėmimus. „Tai buvo motyvacija man ko nors imtis. Pradėjau privačiai lankyti kineziterapijos užsiėmimus, paskui ir masažus. Taip sportas, treniruotės tapo mano kasdiene rutina“, – pasakojo Indrė.
Svajojo būti gydytoja arba mokslininkė
Indrei buvo skirtas mokymas iš namų, nes tuo metu mokyklos dar nebuvo pritaikytos judėti su neįgaliojo vežimėliu. „Dešimtoje klasėje man siūlė nelaikyti brandos egzaminų. Klausė, nejaugi man to tikrai reikia? Juk tai didelis stresas, sakė, kad bus sunku viską suorganizuoti“, – prisiminė pašnekovė ir pridūrė, kad nei jai, nei jos tėvams niekada nekilo minčių, kad ji galėtų nesimokyti.
„Likimo ironija, kad pirmą kartą į gimnaziją, kurioje mokiausi nuo dešimtos iki dvyliktos klasės, atėjau tik laikyti brandos egzaminų“, – šypsosi pašnekovė.
Baigusi mokyklą Indrė įstojo mokytis buhalterinės apskaitos. „Nesakyčiau, kad apie buhalterinę apskaitą svajojau visą gyvenimą. Kai buvau vaikas, mano svajonė buvo tapti gydytoja arba mokslininke, daryti eksperimentus, kurti inovacijas. Bet tais laikais net mažam, šešerių metų vaikui, buvo tiesiai šviesiai pasakoma: žinok, negalėsi tu daktare būti“, – šiek tiek apgailestavo I.Kručkauskaitė.
„Rinkausi tokią specialybę, kuri leistų dirbti iš namų“, – teigė Indrė, kuri buhalterijos mokslus baigė 2014 metais.
Fondą įkūrė iš poreikio
Labdaros ir paramos fondą „Mažiau laiptų“ I.Kručkauskaitė įkūrė iš gilaus vidinio poreikio.
Anksčiau mergina gyveno ketvirtame aukšte, kur nebuvo nei lifto, nei keltuvo. Prireikus šeimos nariai ją nešiodavo pirmyn ir atgal. „Tai buvo fiziškai ir psichologiškai sudėtinga tiek jiems, tiek man pačiai. Kiekvienas išėjimas iš namų būdavo tarsi mini karinė operacija. Pats būstas taip pat nebuvo pritaikytas judėti vežimėliu“, – pasakojo I.Kručkauskaitė.
Pradėjusi dalyvauti stovyklose jaunimui su negalia, I.Kručkauskaitė pamatė, kad gyvenimas su negalia gali būti kitoks. Ji pradėjo ieškoti galimybių persikelti į socialinį būstą. Deja, į jį pretenduoti negalėjo, nes buvo dirbanti ir pajamas gaunanti moteris, todėl neatitiko valstybės nustatytų pajamų kriterijų socialiniam būstui gauti. Laimei, gauti būstą ir jį įrengti pagal individualius poreikius padėjo Ukmergės „Lions“ klubas. Vėliau prisidėjo ir savivaldybė.
„Persikrausčiusi atradau galimybę išeiti iš namų, kai noriu arba kai reikia. Pastebėjau, kad tada labai prasiplečia aplinkinių ratas. Jau nebėra tik tavo šeimos nariai, klientai. Pamačiau, kad žmonėms yra ir smalsu, ir baisu. Jie nelabai net ir supranta, kaip žmonės su judėjimo negalia gyvena, kaip atlieka kasdienius veiksmus. Pavyzdžiui, stebisi, kodėl mums reikia taip nuodugniai ištyrinėti naują aplinką prieš išvažiuojant iš namų“, – pasakoja Indrė.
Pašnekovė pastebi, kad Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie kalbėtų šiomis temomis. „Fondas „Mažiau laiptų“ ir susiformavo į tokią, manyčiau, gražią idėją nuo pagalbos sau iki visuomenės edukavimo“, – sako Indrė.
Viena nuskrido į Olandiją
I.Kručkauskaitė nė neįsivaizdavo, kaip pakryps jos gyvenimas, pradėjus dalyvauti stovyklose. Iš pradžių į jas ji vyko kaip dalyvė, o vėliau kartu su padėjėja jau kaip Lietuvos delegacijos vadovė.
Ji teigia tokiose stovyklose matanti didelę prasmę: „Norėtųsi, kad tokių idėjų atsirastų daugiau, kad žmonės būtų labiau informuojami apie tokias stovyklas, ypač tarptautines.“ Indrė sako, kad tokios išvykos leidžia pamatyti kitą šalį, kitą kultūrą, pabendrauti su ten esančiais ar gyvenančiais žmonėmis, turinčiais negalią.
„Norėtųsi, kad tų stovyklų būtų daugiau ir kad apie jas visuomenė negalvotų kaip apie tokius projektus, kurie eina ir praeina. Iš tikrųjų ne tik man, bet ir daugeliui kitų, ne tik tarptautinės, bet ir čia, Lietuvoje, rengiamos stovyklos tapo postūmiu gyventi aktyviau. Kai kam tai padėjo iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, kai kam susirasti darbą, pradėti sportuoti, atrasti naują veiklą arba suteikė drąsos paprašyti pagalbos“, – akcentavo ji.
I.Kručkauskaitė pripažįsta, kad buvo dalykų, kurių ji nemanė, kad kada nors išdrįs padaryti. Ypatingas įvykis jos gyvenime buvo kelionė į Olandiją be padėjėjos.
Indrė pasakojo, kad vienoje tarptautinių stovyklų užsimezgė graži draugystė su dviem olandais. „Mes suplanavome vieną savaitgalį susitikti. Aš viena, be palydos, nuskridau į Olandiją ir susitikau su dviem draugais, kurie yra su cerebriniu paralyžiumi ir juda vežimėlio pagalba. Mes smagiai praleidome savaitgalį, po kurio vėl viena grįžau namo. Tai tikriausiai vienas tokių įvykių, kuris net ir po poros metų atrodo kažkas tokio“, – smagų nuotykį prisiminė ji, padrąsindama patikėti, kad nėra nieko neįmanoma.
„Linkiu kiekvienam atrasti savo palaikymo komandą. Galbūt tai bus draugų grupelė, psichologas, parapijos bendruomenė. Svarbiausia neužsidaryti ir kiek leidžia galimybės stengtis kuo pilniau gyventi gyvenimą“, – linkėjo pašnekovė.
Autorė: Urtė Jarockė
