Sebamed

Mokiniai patyčioms skelbia karą

Mokykla be patyčių daugumai – vis dar toli nuo realybės. Prasivardžiavimai, apsistumdymai koridoriuose, užgauliojimai tokie įprasti, kad tikėtis juos sutramdyti atrodo neįmanoma.

Surėmė pečius

Patyrę, ką reiškia, kai einant koridoriumi už nugarų girdi garsų juoką ar nebylų šnibždesį, keturi Panevėžio 9-osios vidurinės mokyklos 10–12 klasių mokiniai surėmė pečius kovoti su patyčiomis mokykloje. Jie įkūrė klubą „Mes laukiami paaugliai” ir kviečia įsijungti visus, kurie mokykloje jaučiasi atstumti ar engiami.

Jaunuoliai kol kas renkasi antradieniais ir penktadieniais, tačiau prireikus susitikimo laiką gali keisti. Susitikę moksleiviai diskutuoja apie kultūrą, kalba apie toleranciją, išsipasakoja apie savo emocinę būklę, išsako, ko tikisi. Jaunuoliams padeda ir psichologė, ji pasiūlo diskusijų temas, pagelbsti ieškant idėjų.

„Mokinius rengiame psichologiškai, kad ateityje jie nesijaustų nereikalingi, esantys kitokie, – sako idėjos sumanytojas 19-metis Nedas Marcinkevičius. – Ne paslaptis, kad patyčios mokykloje egzistuoja, ir norime, kad prieš jas nebūtų užsimerkta. Siekiame, kad mokyklose užgauliojami ir atstumiami mokiniai turėtų į ką atsiremti, rastų bendraminčių.” Dabar į klubą susirenka aštuoni mokiniai.

Tikslas – grąžinti pusiausvyrą

Dešimtokas Justinas Kiela sako, kad klube moksleiviai gali rasti bendraminčių, pasijusti reikalingi. Vaikinas pažymi, kad klasės atstumtieji ar tie, kurie mokykloje jaučiasi nejaukiai, dažniau linkę užsisklęsti savyje, praranda pasitikėjimą, todėl, pasak Justino, klubo tikslas – tiems moksleiviams grąžinti pusiausvyrą.

„Dažnokai tenka išgirsti, kad mokykloje kentę patyčias ar atstumti moksleiviai nusižudė ar vos pavyko išvengti tragedijos. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes atsiradome. Matome, kad pagalba reikalinga”, – teigia dešimtokas.

Nutarę, kad reikia kurti klubą, jaunuoliai klasėse pristatė savo idėją: kodėl jie tai daro ir kodėl tai yra reikalinga. Organizacijos tikslas – pritraukti kenčiantį jaunimą ir iš kitų mokyklų, kad bendraminčių ratas plėstųsi.

„Iš pradžių apibendriname, kaip moksleiviai jaučiasi mokykloje, namuose, koks jų santykis su tėvais. Taip pat kalbame apie alkoholio, narkotikų žalą”, – sako Justinas. Įsikūrę mažame kambarėlyje jaunuoliai ne tik dalijasi savo patirtimi, bet ir klausosi muzikos, geria arbatą.

„Vieną vakarą užsukusi pažiūrėti, kaip mums sekasi, direktorė nustebo: mes buvome užsidegę žvakes ir klausėme muzikos”, – kaip kuria jaukią nuotaiką atskleidžia dešimtokė Simona Mikulėnaitė.

Nori padėti likimo draugams

Psichologė ir klubo kuratorė Elvira Vaisiauskienė įsitikinusi, kad mintis įsteigti klubą prasminga. Pasak jos, pirmieji žingsniai buvo žengti 9-ojoje vidurinėje mokykloje, pristatant idėją klasėms, o dabar kviečiami prisijungti ir kitų mokyklų mokiniai.

„Kvietėme vaikus, kurie jaučiasi atstumti, vieniši, kuriems sunku bendrauti, nelengva prisitaikyti. Mes norime suvienyti visų miesto mokyklų mokinius. Juk kiekvienoje jų patyčių pasitaiko, ir nebereikia bijoti apie tai kalbėti. Vienišų ir užsidariusių vaikų tikrai daug, todėl svarbu juos integruoti į klases, bendruomenę”, – teigia E.Vaisiauskienė.

Klubo kuratorė tvirtina, kad jaunuoliai skatinami išsipasakoti, atsiverti, nebijoti pripažinti, kodėl atėjo į tą klubą, kokie jų lūkesčiai.

„Vaikas turi būti motyvuotas. Siekiame, kad moksleivis imtų labiau savimi pasitikėti, atgautų savigarbą”, – kalba pašnekovė.

Pasak jos, daug dėmesio kreipiama į moksleivio asmenines savybes. Psichologė neslepia, kad kai kuriuos vaikus reikia paskatinti. Jos teigimu, moksleiviai susidomi, ką gali apie savo patirtį jiems papasakoti klubo įkūrėjai.

„Šį klubą įkūrė taip pat atstumti mokiniai, todėl jų didžiausias noras – padėti kitiems, kad šie taip ilgai nekentėtų, kaip kentėjo jie patys”, – aiškina specialistė.

Aukos – įvairios

E.Vaisiauskienės teigimu, patyčios – ne tik mokyklos problema: būna vaikų, kurie mokykloje jaučiasi puikiai, o už jos ribų – blogai. Pasak jos, pakantumu nepasižymintys moksleiviai tyčiotis dažnai pradeda ne todėl, kad iš esmės yra agresyvūs.

Aukomis tampa įvairūs vaikai. Kas taps patyčių objektu, dažniau lemia skriaudiko asmenybė, jo gyvenimiška situacija, patiriamos problemos. Tie, kurie jaučiasi neįvertinti, gali žeminti tuos, kuriuos vertina ir giria kiti.

Taikiniais gali tapti labai gabūs, protingi, kūrybiški, išsiskiriantys savo gebėjimais vaikai. Tokiems mokiniams gali būti pavydima mokytojų, tėvų dėmesio.

Patyčių aukomis tampa ir tylūs, ramūs, silpnesni vaikai. Prie jų labiau kimba tie, kuriuos skriaudžia ir įžeidinėja vyresni, stipresni moksleiviai ar suaugusieji. Patys patirdami agresiją, jie savo pyktį išlieja ant kitų, taip sukurdami tam tikrą smurto hierarchiją: stipresnieji žemina silpnesniuosius. Reikia suprasti, kad ne aukos, o skriaudėjai turi problemų, todėl ima skaudinti kitus.

„Ne visuomet tyčiotis ir užgaulioti pradedama todėl, kad tas žmogus atrodo ar elgiasi kitaip nei dauguma. Būna, kad vaikai atstumiami todėl, kad jie vaidina juokdarius, o tai nepatinka jų bendraamžiams. Kiti patys užsisklendžia ir su niekuo nekalba, nors visi juos bando prakalbinti, o tyčiotis pradeda tik po kurio laiko. 50 procentų vaikų agresyvūs, tačiau tiek pat yra tokių, kurie patys atsiriboja nuo bendraamžių”, – sako psichologė.

Vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, kad patyčios pirmiausia – suaugusiųjų elgesio pasekmė. Žmonės, pasak specialisto, yra užaugę visuomenėje, kurioje buvo toleruojamos patyčios, jos dažnai buvo vadinamos humoru, o ne įžeidimu


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE