Skubios pagalbos skyriai tradiciškai siekia greitų rezultatų, o opioidai istoriškai buvo laikomi patikimiausia priemone stipriam skausmui malšinti. Tačiau nauji UCSF mokslininkų duomenys rodo, kad gydytojai jau šiandien gali pasitelkti platesnį neopioidinių vaistų arsenalą, nesumažindami pacientų skausmo kontrolės kokybės.
Penki skausmo tipai, septyni vaistų sprendimai
The Guardian pranešė, kad tyrimas, atliktas San Francisco General Hospital skubios pagalbos skyriaus pagrindu, peržiūrėjo neopioidinių vaistų, prieinamų tame skyriuje, sąrašą ir išanalizavo esamus medicininius šaltinius. Mokslininkai siekė nustatyti, kurie vaistai gali suteikti veiksmingą skausmo palengvėjimą penkioms dažniausiai skubios pagalbos skyriuose pasitaikančioms skausmo rūšims: pilvo, nugaros, krūtinės, lūžių ir galvos skausmui.
Tyrimo duomenimis, acetaminofenas ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), tarp jų ibuprofenas, demonstravo potencialą malšinant visas tiriamas skausmo rūšis. Specifinėms indikacijoms mokslininkai išskyrė ir kitus preparatus: ketaminas parodė perspektyvą krūtinės skausmui, SNRI klasės antidepresantas buvo susietas su nugaros skausmo valdymu, o keli antipsichotikų tipai parodė naudą galvos ir pilvo skausmui. Paminėtinas ir gabapentinas, kuris iš pradžių buvo patvirtintas kaip vidutiniškai veiksmingas preparatas, tačiau ilgainiui sulaukė platesnio klinikinio taikymo.
Pirmasis tyrimo autorius, UCSF medicinos studentas Akashas Shanmugamas, apibūdino tyrimo siekį tiksliai: tikslas buvo sukurti labai tikslinį sąrašą konkrečioms skausmo būklėms. Tai reiškia, kad vietoj universalios opioidų parinkimo schemos siūloma diferencijuota strategija, kuri atsižvelgia į skausmo lokalizaciją ir pobūdį.
Ankstyvos ribos apsaugo ir medicinoje, ir laisvalaikio veiklose
Pokeriukas redakcija, stebinti laisvalaikio ir pramogų įpročius, atkreipia dėmesį, kad opioidų krizės pamokos peržengia grynai klinikinę sritį. Pirmoji JAV opioidų krizės banga prasidėjo dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje, iš dalies dėl neatsargaus receptų išrašymo ir nepakankamo dėmesio priklausomybę sukeliančioms preparatų savybėms. Prie šios problemos prisidėjo ir biologinė variacija: fermentai, atsakingi už opioidų metabolizmą, skirtingiems žmonėms gali turėti skirtingą aktyvumą, o ši variacija dažnai yra genetinės kilmės. Tai reiškia, kad priklausomybės rizika nuo pat pradžių nėra vienoda visiems.
Ta pati logika, atsakingo elgesio ribų nustatymas ankstyviausiame etape, galioja ir elgesio priklausomybių prevencijai. Pokeris yra viena iš tų laisvalaikio veiklų, kurioje atsakingo žaidimo principus verta įsisavinti dar tada, kai žmogus tik nagrinėja, kaip pradėti žaisti pokerį. Kaip ir farmakologinių preparatų atveju, individualus pažeidžiamumas čia nėra vienodas, todėl ribos turi būti sąmoningai apgalvotos, o ne nustatomos jau pajutus problemą.
Nerviniai kontūrai jungia skausmą, emocijas ir nuotaiką
Mokslinis pagrindas, kuriuo remiasi šio tyrimo logika, yra tvirtesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dr. Kathy LeSaint, UCSF skubios medicinos pagalbos asociatė profesorė, paaiškino mechanizmą:
“In chronic pain conditions, the nervous system can become highly sensitive, and it’s thought that antidepressants and antipsychotics can maybe reduce this heightened sensitivity in the brain.”
Tai nėra atsitiktinis sutapimas. Nerviniai kontūrai, kurie kuria skausmo pojūtį, tuo pačiu dalyvauja skausmo emocinėje patirtyje ir streso reguliavime. Šiuos procesus jungia neuromediatoriai: dopaminas, serotoninas, norepinefrinas ir glutamatas reguliuoja tiek nuotaiką, tiek skausmo suvokimą. Dėl šios biologinės sąsajos vaistai, sukurti psichiatrinėms indikacijoms, gali veiksmingai nutraukti lėtinio skausmo sustiprėjimo ciklą.
LeSaint išskyrė ir dar vieną dimensiją: lėtinis skausmas dažnai susijęs su prasta miego kokybe, depresija, nerimu ir nuovargiu. Vaistai, gerinantys miegą ir mažinantys nerimą, gali palengvinti skausmo valdymą tiek fiziniu, tiek psichologiniu lygmeniu. Šis požiūris keičia tradicinį mąstymą: skausmas nėra izoliuotas simptomas, jis egzistuoja platesnės paciento būklės kontekste.
Individualizuotas požiūris išlieka prioritetu
Tyrimo autoriai vengia kategoriško opioidų atmetimo. Shanmugamas akcentavo subalansuotą perspektyvą: noras mažinti opioidų vartojimą neturėtų vykti skausmo nepakankamumo gydymo sąskaita. Tai esminis niuansas: alternatyvų paieška neturi tapti pretekstu sumažinti skausmo kontrolės kokybę.
LeSaint pabrėžė, kad gydytojai privalo derinti mokslinius įrodymus su konkrečia paciento situacija. Genetinė variacija, lemianti opioidų metabolizmą, yra viena priežasčių, kodėl universalus požiūris neveikia. Shanmugamas papildė šią mintį, pastebėdamas, kad daugelis klinicistų pacientams aiškina skausmo mechanizmų ir emocinių komponentų sąsajas, siekdami užtikrinti, kad psichiatrinių vaistų skyrimas nebūtų suprastas kaip ženklas, jog skausmas yra „jų galvoje”.
Konkrečią praktiką LeSaint suformulavo aiškiai: pokalbis su pacientu ir klausimai apie ankstesnę patirtį su opioidais, dar prieš juos skiriant, gali labai padėti parenkant tinkamiausią skausmo valdymo schemą tam konkrečiam pacientui ir tai konkrečiai skausmo būklei. Šis rekomendavimas grąžina diskusiją prie esminės išvados: instrumentai gali būti išplėsti, tačiau jų panaudojimas visada turi prasidėti nuo individualaus pokalbio.
