Lietuvos gydytojų sąjunga jau ne vieni metai skambina pavojaus varpais: medikai emigruoja, bet šalies valdžia jų nė nebando stabdyti. Kaip tai vertina sąjungos prezidentas profesorius Liutauras Labanauskas?
– Iš Lietuvos jau išvyko daugybė gydytojų ir slaugytojų ieškoti lengvesnės duonos. Kas mus gydys, jei situacija mūsų šalyje negerės?
– Medikų migracija šiuo metu yra aktuali problema visoje Europos Sąjungoje. Neseniai Vokietija oficialiai paskelbė atvėrusi savo darbo rinką kvalifikuotiems slaugytojams, nes jų jau trūksta. Pas mus pasigirdo gandų, kad į Lietuvos gydymo įstaigas kreipiasi darbo ieškodami Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos gydytojai. Tačiau tai – tik pavieniai atvejai, nes motyvacijos dirbti Lietuvoje nei mūsų šalies, nei tuo labiau užsienio gydytojams nėra.
– Kokių sąlygų pasigendate labiausiai?
– Esame ne kartą išreiškę savo nuomonę, kad Lietuvoje jau dabar nepakanka gydytojų, o ateityje jų liks tiek, kad kokybiškos sveikatos paslaugos taps iliuzija. Lietuvos sveikatos sektoriaus rinka tikrai nėra konkurencinga kitų Europos Sąjungos šalių atžvilgiu. Gydytojo profesijai įgyti reikia ne tik asmeninio pasiaukojimo nuostatos, bet ir beveik dešimties metų mokslo, ir atitinkamai – finansų. Todėl veiksniai, skatinantys gydytojus judėti po pasaulį, visada išlieka tie patys: stabilus atlygis, socialinės garantijos ir saugi darbo aplinka. Europos Sąjungos šalyse parengtiems medikams, kurių diplomai yra pripažįstami visose šalyse, lieka tik viena migracijos kliūtis – tos šalies, į kurią norima vykti, kalbos žinios.
– Kodėl manote, kad užsieniečiai nevažiuos į Lietuvą, kur gana geros klinikos, rengiami geri specialistai?
– Lietuva, skirtingai nei senosios Europos Sąjungos narės, negali pasiūlyti atvykusiems gydytojams jokių garantijų, todėl kalbos, kad ištuštėjusias gydytojų darbo vietas užims kaimyninių posovietinių šalių gydytojai, atrodo kaip blefas. Lyg būtų norima pateisinti neveiklumą siekiant išsaugoti Lietuvoje mokesčių mokėtojų pinigais parengtus medikus. Juo labiau kad viešai kalbant apie galimybes pritraukti kitų šalių specialistus, būtina pasakyti ir du svarbius dalykus. Pirma – nėra didelio skirtumo tarp atlygio Lietuvoje ir jų šalyse, ypač per krizę, antra – norėdami praktikuoti kurioje nors Europos Sąjungos šalyje, atvykę gydytojai turi pereiti ganėtinai ilgą biurokratinį kelią: turi būti pripažintas jų diplomas, jie turi išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą.
– Tai, jūsų nuomone, yra pagrindinės užtvaros?
– Atsižvelgiant į šias aplinkybes bet kuris medikas tikrai rinksis galimybę įgyti teisę praktikuoti šalyje, kuri jam pasiūlys geriausias sąlygas ir kurios kalbą jis daugiau ar mažiau jau moka. Tai anglų, vokiečių, prancūzų ar ispanų kalbos. Kol laisvų darbo vietų pasiūla kitose šalyje yra tikrai didelė, gydytojai nesirinks Lietuvos, todėl diskusija apie galimybę pritraukti migruojančius medikus į mūsų šalies darbo rinką vertiname arba kaip bandymą nuraminti mūsų senstančią visuomenę, kad gydytojų tikrai nepritrūks, arba tai yra žinutė mums – gydytojams, kovojantiems dėl savo realaus atlygio, socialinių garantijų ir saugių darbo sąlygų, kad esą situacija yra valdoma.
– Ką darys Gydytojų sąjunga, gindama savo narių, kartu ir ligonių, interesus?
– Šiuo metu mes nematome sveikatos apsaugos politikoje realių pokyčių, skatinančių už mokesčių mokėtojų pinigus parengtus medicinos specialistus pasilikti Lietuvoje, ir prognozuojame realų gydytojų trūkumą po 5–10 metų. Be atsakingo valstybinio požiūrio į protų nutekėjimo problemą šį gaisrą užgesinsime tik iš dalies, nes naujai gydytojų kartai parengti ir įtikinti pasilikti dirbti savo šalyje, reikės ne vienų metų ir realių pokyčių.
Lietuvos gydytojų sąjunga, siekdama, kad net ir pensinio amžiaus sulaukę gydytojai išliktų aktyvūs darbo rinkoje, šiuo metu įgyvendina Europos Sąjungos ir savo organizacijos lėšomis finansuojamą projektą, kai gydytojai gali tobulintis, ir tai garantuoja gydytojų licencijų atnaujinimą.
