Sveikatos apsaugos srityje Lietuva turi ne vieną gerbiamą autoritetą, tačiau bene labiau už savus gydytojus praktikus, mokslo daktarus yra gerbiami ponai ir ponios iš Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO).
Iš ligoninių sienas puošiančių plakatų ši Jungtinių Tautų institucija Lietuvos motinas moko taisyklingo žindymo, tautinė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), atsižvelgdama į PSO raginimus, paskelbia ar atšaukia epidemijas, platina įvairias sezonines rekomendacijas ir t. t. Tačiau Lietuva šią draugystę, sutvirtintą solidžiomis sutartimis ir techninės pagalbos projektais, regis, pripažįsta tik retsykiais.
Didžiausia planetoje sveikatos organizacija, prieš keletą metų nedrąsiai pradėjusi skelbti, kad elektromagnetinė spinduliuotė gali būti piktybinių navikų priežastis, surinko dar daugiau įrodymų šia tema. Pavienių mokslininkų nuogąstavimai, spėję virsti ir idėjomis dokumentiniams filmams, buvo sustiprinti autoritetingiausios sveikatos apsaugos srityje organizacijos 14 šalių atliktais tyrimais.
Bangos, kurias, be kita ko, skleidžia ir mobilieji telefonai, pripažinti antros grupės kancerogenais. Jautriausi šiam veiksniui yra tradiciškai labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis – vaikai.
PSO žinia gerokai trinktelėjo per rankas Lietuvos mamoms ir tėčiams, kurie jau įprato per dieną ryšį su vaikais palaikyti naujausiomis technologijomis. Tačiau aukštesnių visuomenės sluoksnių, regis, nė nepasiekė.
Mobiliojo ryšio operatoriai nemato reikalo net bandyti gintis dėl savo verslo keliamo „šalutinio poveikio” – matyt, todėl, kad Lietuvą jau kuris laikas vienija ne tik alus, krepšinio pergalės, bet ir priklausomybė nuo mobiliųjų technologijų.
Nors Lietuvos bibliotekose stinga knygų, teatrams – žiūrovų, o parlamentarai niekaip nepripažįsta balsavimo internetu kaip pranašumo, mobiliojo ryšio technologijų skvarba šalyje – viena didžiausių Europoje. Savąja ryšio priemone apsirūpinę beveik visi gyventojai (skelbiama, kad tokių yra 98 proc.). Kol tėveliai didžiuojasi (ar bent stengiasi didžiuotis) savo plieniniais žirgais, mamos rungtyniauja figūros tobulumu, jų vaikai varžosi mobiliųjų telefonų prašmatnumais. Mobilųjį telefoną turi absoliuti dauguma paauglių, kas penktas pradinukas.
Pasaulio medikai jau kuris laikas kalba apie suerzinto silpnumo sindromą, nuo kurio kenčia pernelyg „mobilūs” vaikai, operuoja PSO nuolat atnaujinamais duomenimis apie kancerogeninį elektromagnetinių bangų pavojų. Nieko keista, kad civilizuotų šalių mokyklose mobilieji telefonai paskelbti tabu – nepageidaujami ne tik mokinių, bet ir mokytojų rankose.
Lietuva – it koks lopinėlis Marso, kuriame neveikia Žemės dėsniai.
Užuot sutelkusi specialistus, kad šie, apibendrinę naujausius atradimus, pateiktų modernų požiūrį į mobilųjį ryšį atitinkančią strategiją, SAM jau kuris laikas pasitenkina padrikais, darbą imituojančiais sprendimais. Antai neseniai uždrausta kelti mobiliojo ryšio stotis ant mokyklų, to neleidžiama daryti ir virš gydymo įstaigų, tačiau gyvenamieji namai kažkodėl laikomi išimtimi. Savo rekomendacijas dėl vaikų naudojimosi mobiliojo ryšio telefonais yra pateikusi net Rusija, mūsiškiams ši tema kažkodėl visiškai neįdomi.
Prieš kelias savaites paskelbtas kategoriškas Europos Tarybos pranešimas ragina išguiti iš mokyklų belaidį ryšį ir užsiimti visuomenės švietimu šia tema – mūsų valdžiažmogiai ir vėl mandagiai patylėjo.
Kodėl? Galimi, matyt, du atsakymai. Nespėja mąstyti koja kojon su laikmečiu arba dėl to, kad kai kurie nespjauna į operatorių pasiūlymus nemokamai „išbandyti” naujausio modelio telefonus.
