REXSAN

Kada kūnas ir rankos nemeluoja?

Sugebėti išsiaiškinti nebylius pašnekovo signalus yra neabejotinai naudinga: pakanka pažvelgti į kai kurių žmonių rankas ir tampa visiškai aišku, su kuo turi reikalą. Bet sugebėti tikslingai panaudoti savo kūno kalbą yra didelis menas.

Ideali vieta ekspresyviai kūno kalbai tyrinėti yra tokie renginiai kaip „Oskarų” teikimo ceremonija. Kontaktas žvilgsniais, tiesi nugara, švytinčios akys arba patraukli šypsena yra nuolatinė kino ir televizijos žmonių repertuaro dalis. Šioje srityje pagrindiniai veikėjai save pateikti moka. Tačiau ir kiekvienam praverstų suvokti savo kūno kalbą ir sugebėti ją pritaikyti. Absoliučiai tikslių žinių kūno kalba neperteikia, tačiau daug galima išskaityti iš įvairių signalų derinių. Svarbu neapsiriboti vienu signalu – norint susidaryti pagrįstą nuomonę, reikėtų trijų elementų, nurodančių tą pačią kryptį. Bet net ir jų ne visada pakanka – norint išvengti neteisingų interpretacijų, būtina atkreipti dėmesį ir į kontekstą. Garsusis pantomimos meistras Semis Molko (Samy Molcho) laikosi devizo „Kūnas nemeluoja”. Savo knygose ir seminaruose S.Molko gilinasi į pojūčius ir kūno kalbos gerinimą. Naujausioje savo knygoje „Apkabink mane, bet manęs neliesk” jis parodo, kaip, tarkime, teigiamai paveikti atmosferą darbo vietoje laikantis tam tikro atstumo. Pavyzdžiui, nėra gerai žvilgčioti per petį bendradarbiams, nes taip nesunku sukelti kontroliavimo pojūtį. Jūs ne tik atitrauksite jų dėmesį, bet ir pažeisite kiekvieno teisę į atstumą. Ta pati taisyklė galioja ir viršininkams, kurie tiesiogine žodžio prasme per daug prisiartina prie savo darbuotojų. Tokia „priverstinio artumo” forma greitai sukelia blokadą, nes nejaukiai besijaučiantis darbuotojas įsitempia, o įtampa trukdo susikaupti. O juk signalus, kurie reiškia „Tu pernelyg prisiartinai!” atpažinti nesunku, teigia specialistas: pašnekovo akys vengia mūsų žvilgsnio arba jis kuo nors atsitveria. Molko kūną vertina kaip nepaperkamą bendravimo partnerį, kuris nemoka išlaikyti jokių paslapčių: „Kūnas yra didžiausias visų laikų plepys! Jis niekada nepaliauja teikti informaciją. Jei jaučiuosi gerai, atsiveriu, jei ne – užsisklendžiu, ir tai išreiškiu arba sąmoningai, arba nesąmoningai”.

Tačiau būtina vengti skubotų išvadų. Ir kūno kalba pasižymi tam tikromis kultūrinėmis ypatybėmis, anaiptol ne kiekvienas gestas visur turi tą pačią reikšmę. Toli nuo gimtinės, nemokant šalies kalbos ir bandant bendrauti rankomis kai kurių gestų patartina vengti.

Smiliumi pabaksnoti į kaktą mūsų platumose reiškia: „Tau trūksta vieno šulo”. Tuo tarpu Šiaurės Amerikoje toks gestas yra komplimentas: „Tu tikras gudruolis”.

Išskėstas smilius ir didysis pirštas (pergalės ženklas) – mes šiuo gestu sveikinamės, rodome pritarimą, tačiau venkite į pašnekovą atsukti plaštakos viršų, nes tada šį gestą būtų galima interpretuoti kaip paniekinimą.

Į viršų iškeltas nykštys mums reiškia „puiku” arba „viskas aišku, supratau”. Tuo tarpu Australijoje ir Nigerijoje šiuo gestu signalizuojama „Nešdinkis!”, tiesa, nykštys šiek tiek palenkiamas į šoną.

Nykščiu ir smiliumi suformuojamas apskritimas: Vokietijoje jis reiškia „viskas gerai”, Prancūzijoje, priešingai, reiškia nulį, niekalą, Japonijoje tai yra nuoroda, kad kalbama apie pinigus. Tunise, Rusijoje, Maltoje ir Graikijoje šio gesto reikėtų vengti: pirštais rodomas apskritimas reiškia vyrą iškrypėlį.



TAIP PAT SKAITYKITE