Tai, kad visiems reikia pinigų, nieko nestebina. Nors dažnai pareiškiama, kad „ne piniguose laimė”, didesnę laiko dalį šiuolaikinis žmogus praleidžia uždirbdamas pinigus, bijo jų netekti, o jei galimybės užsidirbti neturi, puola į depresiją.
Panašu, kad turėdamas pakankamai pinigų žmogus gali jaustis saugesnis, toliau nuvažiuoti, laisviau kvėpuoti, noriau daugintis. Netgi mirčiai seni žmonės stengiasi ruoštis taupydami pinigus. Tačiau šalia mūsų juda, kvėpuoja ir dauginasi šimtai milijonų gyvybės rūšių, kurioms pinigų visai nereikia. Jos puikiai prasimaitina, išauga, užkariauja teritoriją, pratęsia giminę ir miršta neturėdamos nė vieno cento.
Skiriamasis žmonių bruožas – gyventi ne spiečiuje, tunte ar bandoje, o bendruomenėje. Ir dar ne bet kokioje, o ekonominėje, tokioje, kurią persmelkę prekiniai piniginiai santykiai. Bendruomenė tik išskirtiniais atvejais dalijasi gerybėmis nemokamai: taip būna šeimose, taip pat įstaigose, kur vaikai gauna pradinį išsilavinimą, kur gydomi ligoniai ar slaugomi neįgalūs. Visais kitais atvejais už viską reikia mokėti. Ir netgi per mišias bažnyčiose būtinai vaikšto diakonas ir renka aukas.
Atrodo, žmogus nėra tobula rūšis. Jis priklauso nuo pinigų. Jam nuolat reikia kokio nors tarpininko, ekvivalento, kuris pats savaime didelės vertės neturi, tačiau nurodo, kad tokia vertė kažkur slypi. Pinigai – tai tik ženklas, žymiklis, nuoroda, pažymėjimas – „šio daikto turėtojas disponuoja arba gali disponuoti tam tikrais vertingais dalykais”. Žmonės palaikydami prekinius santykius keičiasi šiais pažymėjimais ir tai primena kokį nors populiarų vaikišką žaidimą fantais ar monetų kolekcionierių mainus. Visi žaidėjai laikosi prielaidos: „Esant reikalui už šią pinigų sumą (už šį pažymėjimą) aš galiu gauti būtinų arba ne tokių būtinų, bet vertingų dalykų.” Periodiškos ekonominės krizės rodo, kad už šių ženklų kartais slypi ne vertė, o muilo burbulai. Tačiau tarp krizių būna stabilių laikotarpių, kada žmonės žino, jog pinigai tikrai reiškia vertę. Tačiau savaime jie nėra vertė. Deja, žymiklį, ženklą, pažymėjimą nuolat painiojame su tuo, ką jis žymi. Ir imame karštligiškai siekti užsidirbti kuo daugiau. Todėl labai naudinga prisiminti: „O kam man pinigai? Į ką aš iš tiesų noriu juos iškeisti?” Čia paaiškėja, kad yra būtinų poreikių ir yra įgeidžių. Tarp jų nėra griežtos ribos, nes, tarkime, prestižą palaikantys daiktai (butas, mašina, išsilavinimas) kartais yra tokie reikšmingi, kad jaučiami kaip būtini poreikiai.
Pažiūrėkime, kokia psichologinė vertė gali slypėti piniguose. Kokią jie turi galią žmonių santykiams?
Pinigai – kaip seksualinio reitingo ženklas
Įsivaizduokite, kad restorane gražiai moteriai asistuoja du vyriškiai. Vienas, kiek aptukęs, apsivilkęs džinsais ir megztiniu, pavaišina ją alumi, lietuviška cigarete ir pasiūlo palydėti ją namo pėsčias. Kitas, vilkintis brangų kostiumą, gerai kvepiantis, lieknas, pasiūlo jai „Napoleono” taurę, nuperka gėlių ir paslaugiai atidaro naujo visureigio dureles. Jeigu jūs esate moteris, tai laukiate klausimo: „Kas turi daugiau šansų”? Ir esate paruošusi atsakymą: „Tai nesvarbu, svarbu, kad man tas žmogus patiktų, nes pinigai man nerūpi”. Tačiau klausimas visai kitoks: kai jūs pasakosite apie šį įvykį savo draugei, ir ji pasidomės: „Tai kuris tau atrodo vertingesnis?” – jūs būtinai pasakysite: „Na, pagal išvaizdą ir pajamas pirmasis visai neypatingas, o štai kitas – labai „kietas”. Netgi pripažindama, kad „kietumas” nebūtinai kelia simpatiją, jūs vis tiek pažymite nelygią šių vyrų padėtį. Tą patį padarys ir šie vyrai, draugų paklausti, kaip praėjo vakaras. Vaikinas su megztiniu liūdnai pasakys: „Na, man jos užkariauti nešviečia, nes jai dėmesį skyrė toks „kietas” vyrukas su visureigiu, konjaku ir gėlėmis.” O kostiumuotasis vyrukas pasakys: „Painiojosi ten kažkoks nevykėlis, nesuprantu, kaip tokia moteris, kaip ji, gali kreipti į jį dėmesį.”Šiais atvejais prigimtinės savybės – potencija, hormonų lygis, galimybė mėgautis seksu – didelės reikšmės neturi. Laikai, kai plaukuoti, raumeningi ir kresni vyrai vertindavo tik plačiaklubes, didžiakrūtes, darbščias merginas, praėjo. Tai yra, pasikeitė ne pats seksualinis reitingavimas – kai mes suteikiame priešingos arba savo lyties atstovui tam tikrą vietą nematomoje hierarchijoje. Pasikeitė reitingavimo kriterijai. Juos nusako ne biologinės savybės, kaip gamtoje, o tai, ką žmogus turi. Ir gerai vietai seksualiniame reitinge užimti mums būtinos dvi sąlygos: turėti pakankamai pinigų arba imituoti, kad turime pakankamai pinigų.
