Psichologijos žodyne rašoma, kad smalsumas – tai noras ką nors sužinoti, vidinis aktyvumas, skatinantis tiriamąją veiklą. Vadinasi, juo gali pasigirti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Argi nesmalsus mažas šuniukas, uostinėjantis naujojo šeimininko batus? Kačiukas, kuris to paties smalsumo genamas „susipažįsta” su aštriais kaktuso dygliais? Arba stirna, nedrąsiai besiartinanti prie medžiotojo po egle paliktos kuprinės? Šiek tiek pavojinga, bet kaip įdomu!..
Smalsumas be veiksmo yra tik noras; veiksmas be noro yra valia. Smalsumui būtini abu komponentai.
Svarbu atskirti elgesį, kurį skatina vidiniai motyvai, nuo elgesio, skatinamo išorinių motyvų. Pirmojo pavyzdžiai galėtų būti žaidimas, fantazavimas, aplinkos tyrinėjimas be jokių išorinių paskatų tą daryti. Kitaip tariant, į šio elgesio rėmus telpa viskas, kas nėra susiję su išlikimu plačiąja prasme. Atlygis šiuo atveju yra ne veiklos rezultatas, o pati veikla. Išorinis elgesys yra skatinamas atlygio, gaunamo iš išorės. Pavyzdžiui, pokalbio metu būsimasis darbuotojas gali daug klausinėti ir apie įmonę, ir apie darbdavį, tačiau visa tai daroma dėl vieno tikslo – gauti darbą. Vidinė ir išorinė motyvacija puikiai atsiskleidžia uždavus patį paprasčiausią klausimą: ar dirbtumėte savo darbą, jei už jį jums nemokėtų?
Smalsumas tam tikra prasme yra motyvacijos ir pažinimo samplaika. Jį skatina fiziniai ar psichiniai objektai, kurie yra nauji, sudėtingi, daugiareikšmiai ir iš dalies nežinomi. Smalsumo skatinamas jų tyrimas vyksta trimis etapais:
Nežinomybės sumažinimas. Individas tiria aplinką ar objektą, siekdamas išsiaiškinti pagrindines savybes: dydį, svorį, spalvą, kvapą, skleidžiamą garsą, galimą pavojų, etc. Vaikas, pirmą kartą paėmęs į rankas žiebtuvėlį, pirmiausia atidžiai jį apžiūrės iš visų pusių.
Įtraukimas. Individas apibrėžia objekto panaudojimo galimybes. Vaikas „atranda”, kad žiebtuvėliu galima įžiebti ugnį, o gal pastebi, kad jis visai tinkamas vorams traiškyti.
Žaidimas. Individas objektui sukuria realybę. Žiebtuvėlis gali tapti kosminiu laivu, kuriuo vaikas skraido po „erdvę” ir skraidina (šiek tiek blogiau, jei degina) įvairius pasipainiojančius daiktus.
Gyvūnų ir žmonių smalsumas
Tam, kad išliktų, gyvūnai turi puikiai prisitaikę prie savo gyvenimo nišos. Dar daugiau: jie turi pastebėti bet kokius šios nišos pokyčius, kad deramai pasiruoštų į juos reaguoti. Geriausias būdas ištirti pokyčius – tiesiog nueiti ir patikrinti, kas ten vyksta. Todėl šlamėjimas krūmuose ir patraukia katės dėmesį: ji prisispaudžia prie žemės ir sėlina. Juk neaišku, kas tą šlamesį sukėlė: tai gali būti auka, tai gali būti grobuonis, o gal tiesiog įsijungė automatinė laistymo žarna. Smalsumo pasekmės gali būti įvairios: maistas, pavojus, netikėtas dušas. Malonu ar ne, tačiau sužinoti reikia. Rūpi.
Psichofiziologinis smalsumo rezultatas – didėjantis jungčių tarp neuronų skaičius. Jas kuria ir skatina nauja informacija. Kuo daugiau jungčių, tuo daugiau galimų atsakymų į stimulą, o kuo daugiau atsakymų, tuo didesnė tikimybė, kad į naują, netikėtą situaciją jau bus reakcija. Smalsumas apsaugo nuo pavojaus; smalsumas didina viltį išlikti; smalsumas skatina mokytis.
Kadangi smalsumas būdingas ir kūdikiams, ir ką tik gimusiems gyvūnų jaunikliams, mokslininkai jį laiko įgimtu. Tai viena pagrindinių vaiko intelekto vystymosi sąlygų. Kol mažas žmogus nėra tiek subrendęs, kad mokytųsi valingai (banaliai tariant, prisiversdamas), mokytis jam padeda pati gamta: pažinti žmones, raides ir garsus jį skatina prigimtinis smalsumas.
Smalsumas ne iš karto suteikia mums pozityvią patirtį – iki tol, kol patirsime ką nors malonaus, gali tekti sukarti ne vieną mylią akmenuotu keliu. Ieškodami reikalingos informacijos, perverčiame begalę neįdomių knygų, peržvelgiame marias atsitiktinių internetinių puslapių, kol galiausiai – „eureka!” – randame tai, ko ieškojome.
Smalsumas – tai savybė, slypinti kažkur tarp chaoso ir kosmoso. Todėl smalsūs žmonės ilgiau išbūna neapibrėžtose, naujose situacijose, jie greičiau sprendžia problemas (dažniausiai pasitaikantis jų sprendimo būdas – naujos informacijos paieška), pasaulyje jie jaučiasi saugesni, jie imasi rizikos kurti naują – ir geresnę – tvarką.
Daugumai gyvūnų smalsumas yra atsakymų į neaiškius stimulus ieškojimas. Žmogui įdomu viskas: kas mes esame ir kur einame, ar yra Dievas, kur baigiasi Visata, kas yra kitoje kalno pusėje ir iš kur Janė gavo šitokius kailinius. Tuo tarpu katei nerūpi, kas bus toliau ar kokia pelės motyvacija. Ji tiesiog tiria, kas šitaip kvepia, kas kelia šį garsą. Žmogus, gebantis mąstyti abstrakčiai, yra smalsus ne tik pasaulio, kuriame gyvena, atžvilgiu; mes galime domėtis netgi tuo, ko nėra, ar daryti išvadas (tiksliau, spėlioti), žinodami labai mažai informacijos. Smalsumas dėl gebėjimo abstrakčiai mąstyti mus skatina mokytis kur kas didesnių dalykų: vien norėdami ištirti, kas ten per žiburiukai aukštai švyti ir kaip iki jų nuskristi, mes padarėme daugybę atradimų elektronikoje, medicinoje, technikoje, fizikoje. Smalsumas, kuris gali pražudyti katę, mus padarė protingiausiais žemės padarais. Bent jau tarp tų, kuriuos iki šiol pažįstame.
Smalsumą lydintys jausmai
Tyrinėti aplinką mus skatina baimė – nežinomybė visada gąsdina. Geriau siaubingas vaizdas, kurį slepia rūsio tamsa, nei dar baisesnė vaizduotė. Tyrinėti taip pat skatina ir džiaugsmas, kurį kelia vis augantis žinojimas, kad esi savo aplinkos šeimininkas.
Tyrėjai pažymi, kad liūdesys, depresija ir frustracija skatina pasidavimą ir apatiją. O tai, be abejo, stabdo žmogų nuo aplinkos tyrinėjimo ar kitokių smalsumo apraiškų. Juk kai skauda visą dūšią, nerūpi nei krebždesiai už sienos, nei Visatos atsiradimo fenomenas, nei naujasis kaimyno automobilis.
Smalsumas atlieka ir apsauginę funkciją. Skatindamas tyrinėti aplinką, jis kartu skatina ir ją pažinti bei apsisaugoti nuo galimos grėsmės. Per smalsumo naują aplinką mes pažįstame kur kas greičiau, be to, toks smalsumo paskatintas „mokymasis” būna lydimas gerų emocijų ir suteikia mums adrenalino, taigi ir geros energijos tolesniems tyrinėjimams. Pakanka tik įsivaizduoti turistą, atvykusį į iki šiol nematytą gamtos kampelį – jam nerūpės nei maistas, nei nakvynė, nei kojas spaudžiantys batai. Jo akys plačios, lūpos praviros, kvėpavimas nelygus, skruostai paraudę; jis siurbia į save visą aplinkos informaciją – garsus, vaizdus, kvapus… Nenurims tol, kol žinojimas netaps didesnis už nežinojimą. Po to keliaus kitur.
Savybė ar būsena?
Smalsumas gali būti tyrinėjamas kaip asmenybės savybė, kaip tendencija giliai panirti į vieną ar kitą sritį, patraukusią dėmesį, sužinoti daugiau tiek apie save, tiek apie pasaulį. Jis taip pat gali būti tiriamas ir kaip motyvuojamoji būsena bei matuojamas stebimo elgesio matu.
Smalsumo būseną patiria kiekvienas iš mūsų; yra įvykių, kurie visiems sukels didesnį ar mažesnį smalsumą. Mago manipuliacijos skrybėlėmis, triušiais ir kaspinais daugeliui žiūrovų sukelia virpėjimą po krūtine: „Ką jis dabar padarė? O kur visa tai dingo? Ir iš kur čia tas triušis?”.
Smalsumas, kaip bruožas, pasireiškia tuomet, kai tą patį įvykį vieni žmonės mato kaip įdomų, sudėtingą ir vertą dėmesio, o kiti jį tiesiog „praleidžia pro ausis”, nekreipdami per daug dėmesio ir neinvestuodami į tai psichinės energijos. Kai kurie žmonės labiau nei kiti mėgsta neįprastas situacijas, kuriose jiems labiausiai rūpi naujumo elementas. Jie yra labiau linkę analizuoti, ieškoti atsakymų ir kelti vis naujus klausimus.
Smalsumas, kaip asmenybės savybė, yra susijęs su dviem komponentais: atvirumu naujiems stimulams ir tvarkos poreikiu. Kai šios savybės tyrinėjamos atsietai nuo smalsumo, jos koreliuoja negatyviai: kuo didesnis tvarkos poreikis, tuo mažesnis atvirumas naujiems stimulams, ir atvirkščiai. Tačiau smalsių žmonių psichikoje šios abi savybės puikiai sugyvena drauge ir net papildo viena kitą. Poreikis išbaigti tvarką skatina naujų stimulų paiešką; naujus stimulus, kurie netinka prie jokio anksčiau sudaryto „psichikos žemėlapio”, reikia padėti į naują dėžutę, kurioje taip pat teks sukurti jiems tinkamą išbaigtą erdvę. Ir taip be galo…
Kas trukdo smalsumui skleistis
* Socialinės aplinkybės. Dauguma mūsų vaikystėje grojo kokiu nors instrumentu, piešė ar rašė eilėraščius, tačiau suaugę šią veiklą užmeta – neva nėra laiko. Nors iš tiesų mes manome, kad suaugę žmonės turėtų elgtis kitaip. Tačiau kur jūs matėte parašyta, kaip jie turėtų elgtis ir kokie turėtų būti?
* Baimė suklysti. Jei jos atsikratytumėte, tikrai išlaisvintumėte savo smalsumą, norą tyrinėti ir pažinti. Susitarkite su draugu, kad bokso treniruotes arba tapybos kursus lankysite drauge ir kad nesijuoksite vienas iš kito klaidų. O gal jums padės atvirkštinis veiksmas – kvatojimasis iš kito nerangumo?
* Kliūtys kelyje tikslo link. Smalsiems žmonėms būdingas asmenybės augimas, nepriklausantis nuo veiklos, kurią paskatino smalsumas, rezultatų. „Tarkime, jūs niekada neragavote barakudos mėsos, − sako Todd Kashdan. − Vieną kartą ryžkitės ir paragaukite! Jei ji bus skani – puiku. O jei ne, vis tiek turėsite istoriją, kurią galėsite papasakoti naujiems pažįstamiems: „Ar jūs ragavote kada barakudos? Ne? Na ir gerai, ji šlykšti!”
Kaip pažadinti savo smalsumą
* „Linksminkitės” nuobodžiose situacijose. Laukdamas autobuso, apžiūrinėkite aplinką ir ieškokite detalių, kurių kiti nepastebi. Pasidomėkite aplinkiniais. Gal tas senukas, segintis medalį, dalyvavo kare ir turi ką papasakoti? O moteris, rankinėje nešanti šuniuką, gal labai myli gyvūnus ir daug apie juos žino?
* Neleiskite, kad jūsų baimė jums pakištų koją. Jei kažkas iš tiesų jus žavi ir domina, tikėtina, kad eisite tikslo link nepaisydamas baimės ir nerimo. Smalsumas ir troškimas patirti neeliminuoja nesėkmės tikimybės, jie tik padeda sutelkti dėmesį į sėkmę. Todėl tikėtina, kad svajosite apie tobulą gulbės vertą panirimą po vandeniu, o ne bijosite pūkštelėti tiesiai ant pilvo ir išgirsti aplinkinių juoką.
* Atskleiskite pasauliui ir sau tikrąsias savo aistras. Nesvarbu, ar tai bus žvejyba, ar atvirukų kolekcionavimas, ar grojimas bandža. Jūs ne tik tapsite savo srities virtuozu. Jūs įgysite tolygų, prasmingą, asmenybę ugdantį gyvenimą, nes eisite ten, kur veda širdis. Ir neišvengiamai jausitės laimingas.
Šiek tiek faktų apie smalsumą
* Smalsesni žmonės labiau džiaugiasi gyvenimu. Ne tokie smalsūs mėgaujasi hedonistiniais malonumais, tokiais kaip seksas ar alkoholis, o smalsūs žmonės greičiau ir lengviau atranda gyvenimo prasmę − ilgalaikės laimės prielaidą.
* Berniukai tyrinėja aplinką dažniau nei mergaitės, ir šis jų tyrinėjimas būna pavojingesnis.
* Smalsumas yra lazda, kuri turi du galus. Jis – svarbiausias motyvas žmonių, pradedančių vartoti narkotikus ar puolančių į kitokią gyvybei pavojingą veiklą. Vis dėlto su smalsumu siejasi daugiau teigiamų dalykų negu neigiamų.
* Smalsūs žmonės yra kūrybiškesni už apatiškus. Toje pačioje aplinkoje jie mato kur kas daugiau galimybių.
* Intelektualinis smalsumas yra labiausiai vertinama mokslo daktarų ir doktorantūros studentų savybė.
* Ilgainiui smalsumas mažėja, nes suaugusiam žmogui vis rečiau pasitaiko nežinomų situacijų.
* Kuo nepastovesnė savigarba, tuo mažesnis žmogaus smalsumas ir noras tyrinėti aplinką.
* Smalsūs vaikai jaučiasi saugesni juos supančioje aplinkoje ir yra socialiai atsakingesni.
Bėgant metams, mes visi prarandame po dalelę smalsumo. Ir tai nutinka dėl baimės žinoti. Kaip teigia A. Maslow, „žinių baimė – vienas patikimiausių būdų apsaugoti savivertę, savimeilę ir savigarbą”. Tačiau pripažinę, kad ko nors nežinome, tapsime drąsesni; išėję ieškoti atsakymų – ryžtingesni, o juos atradę – išmintingesni. Galbūt verta?
