Plyšusio blauzdos raumens, patemptų čiurnos raiščių geliantis skausmas ir žūtbūtinė kova krepšinio aikštelėje – tai pasiaukojimas, kurio skaudūs padariniai lieka visam gyvenimui.
Apie sporto pergalių euforiją ir žalą sveikatai interviu portalui sveikata.diena.lt pasakoja sportininkas ir gydytojas Gediminas Tankevičius.
– Jūs esate kiokušin karatė pasaulio vicečempionas ir sporto medicinos gydytojas. Ar gydytoju tapote dėl to, kad žinote, kaip sportuojant nukenčia sveikata?
– Tikrai ne! Tapau sporto medicinos gydytoju todėl, kad vienodai patinka ir sportas, ir medicina.
– Turėdamas sportininko ir sportininkų traumų gydytojo patirtį galite patvirtinti, kad sportuoti yra nesveika?
– Galiu patvirtinti, kad sportuoti yra sveika. Lengvas sportas stiprina sveikatą, didysis – organizmo funkcines galimybes. Siekiant aukštų rezultatų organizmui metamas iššūkis, todėl reikia pripažinti, kad yra ir rizikos sveikatai sutrikti. Čempionų organizmo sistema išnaudojama maksimaliai. Tuomet yra pavojaus, kad silpnoji grandis paves. Vieniems yra pavojaus, kad sušlubuos širdis, kitiems – sąnariai ar raumenys, tretiems gali nusilpti imunitetas ir nervų sistema. Visos šios problemos tiesiogiai atsispindės rezultatuose. Nereikia nė traumos, kad lūkesčiai neišsipildytų. Juk sporte rezultatus lemia sekundės, centimetrai.
– Sporto gydytojas gali patarti, kaip išsaugoti tas silpnąsias grandis?
– Sporto gydytojo užduotis – jas nustatyti ir rasti tinkamų priemonių joms sustiprinti. Nuolat sekant sportininko sveikatos rodiklius, individualiai pritaikant atstatomąsias priemones, suderinant treniruočių ir poilsio režimą, mitybą galima pasiekti puikių rezultatų. Tačiau reikalinga įgimta ištvermė, nugalėtojo charakteris, optimalios treniruočių metodikos, socialinės sąlygos ir t. t.
Kai visa tai subalansuojama, įvyksta stebuklai: per vienas olimpines žaidynes vienas žmogus laimi septynis aukso medalius. Sudėtingiau tai įgyvendinti komandiniu principu, kai, pavyzdžiui, krepšinio komanda gyvena vienu ritmu ir turi prisitaikyti prie bendro treniruočių, poilsio, mitybos režimo. O juk kiekvieno žaidėjo organizmas nevienodai reaguoja į krūvius. Pavyzdžiui, vienas yra pelėda, kitas – vyturys, jų skirtingi mitybos poreikiai, bioritmas ir t. t.
– Tačiau visa tai mažiau kenkia sveikatai nei sportuojant patiriamos traumos, nokautai?
– Sunkių traumų patiriama ne vien sportuojant. Tereikia nueiti į traumatologijos skyrių, kad įsitikintume: sportininkų ten mažuma. Sporte, kur daug susidūrimų, azarto, traumų niekada neišvengsi, bet jos pasitaiko ne taip jau dažnai. Yra daugybė aukšto meistriškumo sportininkų, per karjerą nepatyrusių sunkių traumų. Mikrotraumų pasitaiko visiems, o šiuolaikinė medicina daugumą jų sėkmingai išgydo.
– Arvydas Sabonis, sakoma, kas rytą lipdamas iš lovos kenčia nemenką skausmą.
– Nereikia pamiršti, koks Arvydo Sabonio ūgis. Aukštaūgiai turi daugiau bėdų, nes jų stuburas daugiau apkraunamas.
– Jūs – karatistas, kodėl nebesportuojate?
– Sportuoju, tik jau nebedalyvauju varžybose. Tokia jau žmogaus fiziologija, kad nuo 30–35 metų funkcinės organizmo galimybės pradeda silpti. Tačiau tokio amžiaus sportininkai turi sukaupę didelę patirtį ir čia slypi jų papildomi rezervai. Pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius fizine prasme nėra antžmogis, bet jo galva krepšinio aikštelėje veikia kaip kompiuteris, atpažįstantis patirtas situacijas ir priimantis optimalius sprendimus. Čia visa profesionalumo paslaptis, pranašumas prieš jaunesnius ir stipresnius fiziškai.
– Ką daryti, kai koją skauda, o reikia bėgti į aikštelę? Krepšininkams dažnai ką nors skauda, matome, kaip skausmas tik numalšinamas, o ne šalinama jo priežastis.
– Krepšinio varžybose galimybių save tausoti nėra. Kai Robertas Javtokas sako, kad jo koja patemptais raiščiais eina kaip bitutė, tai yra pasiaukojimas dėl tėvynės, komandos. Šiuolaikinėmis priemonėmis apsaugojus įplyšusį čiurnos raištį, jis netraumuojamas, bet krepšininkas jaučia didelį diskomfortą, kovodamas su skausmu.
Dėl to sumažėja galimybės. Reikia pasverti, ar traumuotas krepšininkas žais geriau nei sveikas, bet mažiau pajėgus. Aukojimasis turi būti racionalus. Š.Jasikevičius, susižalojęs kelį Atėnuose per pirmąsias rungtynes, traumos nepaisė ir veržėsi į aikštelę. Per visą čempionatą jis aukojosi, bet ne veltui. Tuomet Lietuvos krepšininkai iškovojo bronzą. Apmaudžiausia, kai auka būna beprasmė.
– Ar iškovota pergalė padeda sveikti?
– Teigiamos emocijos, optimizmas tikrai padeda sveikti. Pergalės troškimu degantys sportininkai maitina save pozityviomis mintimis, ir tai padeda gyti. Sporto gydytojo pareiga – padėti sportininkui išgyventi šį sunkų karjeros etapą, reabilitaciją suskirstyti į trumpesnius etapus, kiekvienam jų nustačius lengviau pasiekiamus tarpinius tikslus. Taip sportininkas džiaugsis mažomis pergalėmis ir sieks tikslo.
– Kauno medicinos universiteto klinikų Sporto medicinos kabinete buvo tikrinama Lietuvos vyrų ir moterų krepšinio rinktinių žaidėjų sveikata. Kaip ją vertinate jūs, moterų rinktinės gydytojas?
– Turime sukaupę sportininkų sveikatos duomenis. Juos analizuojame, stebime pokyčius, pagal juos skiriame atitinkamas priemones. Šiemet moterų krepšinio rinktinę testavome prieš pradedant ir baigus rengtis Europos čempionato atrankos varžyboms. Įsitikinome, kad daugumos krepšininkių jėgos ir ištvermės rodikliai išaugo nuo 10 iki 30 proc.
Šią vasarą buvo labai karšta, sportininkės liejo prakaitą tiesiogine to žodžio prasme, todėl reikėjo įdėmiai sekti ir koreguoti sportininkių elektrolitų – kalio, natrio, magnio ir kitų mineralų – balansą. Tokie dalykai taip pat lemia galutinį rezultatą. Pavyzdžiui, sportininkas nepavalgė, neišsimiegojo, per mažai skysčių išgėrė, ir fizinė jėga jau nebe ta. Visa tai kontroliuojant ir koreguojant krepšininkių rinktinės rezultatai buvo geri, planai įvykdyti, rimtesnių traumų nebuvo. Daugelis saugaus ir optimalaus sportavimo rekomendacijų seniai surašyta sporto medicinos knygose, tai pagrįsta mokslininkų atliktais tyrimais. Gaila, kad šių išvadų, mokslininkų rekomendacijų nežino kitų sričių gydytojai ir todėl negali padėti sportininkams.
– Kiokušin karatė dvikovos jūs mokote ir vaikus. Kaip vertinate jų, didžiąją laisvalaikio dalį praleidžiančių prie kompiuterio, sveikatą ir fizines galimybes?
– Kaip karatė treneris matau, kad kompiuterių era, kuri tęsiasi jau daugiau kaip dešimt metų, jaunimo fizinį pasirengimą labai nusmukdė. Iki tol vos ne kiekvienas kieme lakstęs paauglys padarydavo dešimt prisitraukimų, apie dvidešimt atsispaudimų, o dabar tai padaro retas. Neabejotinai toks gyvenimo būdas neigiamai atsilieps visuomenės sveikatai ateityje. Tėvai turėtų jausti atsakomybę už savo vaikus ir žinoti, kad dozuotas fizinis krūvis būtinas bent tris kartus per savaitę po vieną valandą. Fiziniai pratimai skatina harmoningą vystymąsi, ilsina nervų sistemą, gerina mokymosi procesą.
Komentaras
Jolanta Marcinkevičienė, Kauno medicinos universiteto Kardiologijos klinikos gydytoja
Yra toks terminas: sportininko širdis. Taip, ji būna išsiplėtusi ir tai yra atsakomoji reakcija į didelį fizinį krūvį. Kai žmogus ilgai ir aktyviai treniruojasi, pakinta širdies raumuo ir ertmės. Kiekviena sporto šaka širdį veikia skirtingai: nuo vienos plečiasi, nuo kitos storėja raumuo, masė. Būna, kad ir ertmės gali būti padidėjusios. Tai krepšinio, futbolo, maratono padarinys. Tai yra normalus fiziologinis reiškinys. Nustojus sportuoti pakitimai savaime išnyksta, nebent buvo treniruotasi labai daug metų. Kai kam tokiu atveju gali likti nedidelio laipsnio pakitimų, bet jie tikrai nekenksmingi. Sportinė širdis nėra ligos diagnozė. Tokia širdis didesnė nei nesportuojančių tokio paties sudėjimo bendraamžių. Būna, kad sportininkas treniruojasi pernelyg daug, labai dideliu fiziniu ir emociniu krūviu. Jis gali sukelti pavojų širdžiai. Visame pasaulyje pasitaiko sportininkų mirčių, kurias išprovokuoja sportas.
