Daugelis šaltinių nurodo, kad penktadienio 13-osios baimė yra labiausiai pasaulyje paplitusi fobija. Tačiau tai toli gražu ne pati keisčiausia baimė, su kuria susiduria psichoterapeutų kabinetus šturmuojantys žmonės: žiūrėk, vienas jaučia prisilietimo baimę, kitas, bijodamas užspringti, vengia kieto maisto, o trečias nuogąstauja galintis nužudyti žmogų…
Daugelis šaltinių nurodo, kad penktadienio 13-osios baimė yra labiausiai pasaulyje paplitusi fobija. Tačiau tai toli gražu ne pati keisčiausia baimė, su kuria susiduria psichoterapeutų kabinetus šturmuojantys žmonės: žiūrėk, vienas jaučia prisilietimo baimę ir stengiasi atsiriboti nuo aplinkinių, kitas, bijodamas užspringti, vengia kieto maisto, o trečias nuogąstauja galintis nužudyti žmogų…
„Pasaulyje yra labai daug žmonių, turinčių skaičiaus 13 fobiją, tačiau ši baimė nėra pagrindas kreiptis į psichoterapeutą, – sako vienas žinomiausių mūsų šalyje gydytojų psichoterapeutų Olegas Lapinas. – Žmonės laiko tai kultūrine norma, vienu iš prietarų, kaip juoda katė, perbėgusi tau kelią. Kai kuriose šalyse net nėra trylikto aukšto, kino teatruose nėra tryliktos kėdės ir iš visur, kur tik įmanoma, išimamas tas baimę varantis skaičius. Taigi pati visuomenė prisitaiko prie žmogaus, tarsi pripažindama, kad turėti šitą fobiją yra normalu”.
Grėsmė pakenkti savo kūdikiui
Psichoterapeutas O.Lapinas kone kasdien susiduria su kuo įvairiausiomis klientus kamuojančiomis fobijomis: „Pas mane lankėsi mama su mažu vaiku, kuri tiesiog paniškai bijojo pereiti per tiltą, net per nedidelį tiltelį. Moteriai nebuvo paprasta taip suplanuoti savo keliones, kad kelyje nepasitaikytų tiltų. Kadangi aš dirbau anapus upės, ją atveždavo ir išlaipindavo taksi arba vyras. Kartą ji nusprendė viena pereiti tiltą, o aš ją turėjau palydėti. Įveikusi pusę kelio, ji staiga pradėjo griūti į važiuojamąją dalį. Nusprendusi, kad bus pervertinusi savo drąsą ir toliau nebegalės eiti, įsikibo į mane ir svyruodama grįžo atgal”. Psichoterapeuto žiniomis, nedideliame miestelyje gyvenančiai moteriai tik iš dalies pavyko nugalėti šią diskomfortą sukeliančią fobiją – dabar ji gali pereiti bent per mažus tiltelius. O tai jau yra didelis pasiekimas.
O.Lapino karjeroje tokia klientų baimė yra nedažnai pasitaikanti ir tikrai ne pati keisčiausia: „Viena religinga moteriškė, turinti aukštąjį išsilavinimą, labai bijojo savo fantazijų. Ši moteris dirbo mokslinį darbą, tačiau jos galvoje sukdavosi visokie nepadorūs eilėraštukai. Ir tai ją taip gąsdindavo, kad ji tiesiog bijodavo pasilikti viena su savo mintimis. Tai ji suvokdavo kaip didžiulį nusižengimą krikščionybės normoms”.
Psichoterapeuto kabinete dalis klientų prisipažįsta apie kraupų jausmą… „Bijau, kad galiu žudyti”, – sako jie. O.Lapino nuomone, tai ne potraukis žudyti, kiek baimė prarasti kontrolę: „Kadangi žmogaus fantazija yra kūrybinga, kontrolės praradimo baimę užpildo įvairūs konkretūs variantai, išraiškos. Į galvą atėjo vienas atvejis, kai moteris bijojo padaryti ką nors bloga savo kūdikiui – jį pasmaugti, užmušti, nužudyti. Moteriškė su siaubu laikraščiuose perskaitydavo apie tokias motinas, kurios nužudo savo vaikus. Moteris paniškai bijojo, kad ir jai taip gali atsitikti. Ji jausdavosi ramiau, kai aplinkui būdavo pašalinių, ir supanikuodavo likusi viena su vaiku”. Kartais psichoterapeutas susiduria su vyriškiais, turinčiais vedybų fobiją, vadinamą gamofobija, – tokie klientai paniškai bijojo net pagalvoti apie santykius ir įsipareigojimus, o progai pasitaikius be jokių kalbų tiesiog pabėgdavo iš metrikacijos skyriaus.
Paniškai bijoma gyvačių
Šiandieniniame pasaulyje fobijos yra tokios dažnos, kad jos tiesiog negali būti laikomos keistumais. Specialistai suskaičiuoja daugiau nei 500 įvairiausių fobijos rūšių, tačiau, pasak O.Lapino, baimės turi tūkstančius vardų: „Į mane besikreipiantis fobikas dažniausiai bijo jausti pačią baimę – paniką, kai pasidaro negera, silpna, nerandama vietos. Priklausomai nuo to, kokioje situacijoje atsirado baimė, ir gimsta konkreti fobija, turinti graikišką pavadinimą”.
O štai kai kurios baimės, tokios kaip aukščio, yra būdingos didžiajai daliai žmonijos. „Manoma, kad aukščio baimė yra ne įgyjama vystantis, o tiesiog įgimta visiems mūsų protėviams, kurie kitados gyveno medžiuose. Ta aukščio baimė jiems neleisdavo nukristi žemyn. Tačiau yra ir kitokių aukščio baimės atsiradimo prielaidų… Kai kurie bandymai su kūdikiais parodė, kad atitinkamos reakcijos išmokstama iš motinos – jeigu šliaužiodamas prie stalo krašto kūdikis mamos veide įžvelgs išgąstį, nuo to momento jis gali įgyti aukščio baimę”, – vieną iš šios baimės atsiradimo prielaidų pateikia O.Lapinas.
Kita įgimta baimė yra gyvačių. Ji paplitusi tarp visų žinduolių: beždžionės nuo pat mažens pradeda bijoti visko, kas joms primena gyvates. „Kadangi gyvių baimės yra labai paplitusios, tai nėra pagrindas kreiptis į specialistus. Žmonės turi įvairiausių baimių, tačiau dėl gydymo kreipiasi tik tada, kai fobija trukdo dirbti. Jeigu auditorijose dirbantis žmogus jaučia viešų kalbų baimę – tai jau yra fobija, dažniausiai prasidedanti tik pagalvojus apie numatomą pranešimą. Žmogus iš anksto fiziologiškai ima jausti silpnumą, o iki to momento liekant vis mažiau laiko tiesiog pradeda sirgti. Toks žmogus jau ateina gydytis pas specialistą, bet jeigu jis tiesiog bijo pelių ar vorų, tai tiesiog kultūrinė norma”, – dėsto psichoterapeutas.
Vaistais nepasigydysi
Visuomenėje gajus klaidingas nusistatymas: esą jeigu nori nugalėti baimę, tai sukaupęs visą drąsą žvelk jai tiesiai į veidą. Psichoterapeuto praktika rodo, kad daugelis fobikų kaip tik ir pradeda nuo nepasidavimo baimei, savęs suėmimo į rankas, tačiau tokios metodikos dažniausiai nepasiteisina ir priveda prie pralaimėjimo. O.Lapinas žino daug atvejų, kai žmogus specialiai eina ten, kur jam baisu, su viltimi išgyti.
„Fobijos šiek tiek susilpnėja išgėrus raminamųjų, bet visiškai neišnyksta. Nesu sutikęs žmonių, kurie vien vaistais būtų išsigydę nuo fobijos, – sako psichoterapeutas. – Fobijos dažniausiai praeina įvykus tikrai nelaimei – ligai, katastrofai, karui, gaisrui, tremčiai. Tokiose ribinėse situacijose žmonės su fobijomis kažkaip susitvarko, mobilizuojasi, jiems fobija tampa nebeaktuali, nes atsiranda svarbesnių reikalų už fantazijas. Fobijos visąlaik susijusios su numatomu pavojumi, o kai pavojus tampa tikras, fobijos išnyksta. Tarkime, kai hipochondrikas iš tikrųjų suserga, jam hipochondrija praeina. O kai sveikata puiki, hipochondrikui kaip tik labai įtartina – vadinasi, jis kažką pražiopsojo arba gydytojai buvo nedėmesingi”. O.Lapinas abejoja, kad nuo fobijų kenčiantis žmogus gali savo gyvenimą baigti savižudybe: „Vis tiek fobiko savisauga paaštrinta. Savižudybė reiškia, kad mes peržengiame per tą savisaugą. O fobikas kaip tik laikosi to, kas yra saugu: namų, mamos, tabletės, psichoterapeuto, vyro, žmonos, vaiko…”
