Pulk katalikus – gelbėk demokratiją?
Gegužės 17 d. Kaune įvyko spaudos konferencija, kurioje Katalikų, Ortodoksų ir Evangelikų liuteronų Bažnyčių Lietuvoje atstovai paskelbė svarbų komunikatą, išdėstydami krikščionišką poziciją dirbtinio apvaisinimo klausimu.
Komunikato tekstą jau skelbėme, tačiau daugumos žurnalistų reakcija į šį neeilinį įvykį – ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti viešus pareiškimus, kurios bendrai paskelbė net trys gausiausios Lietuvoje religinės bendrijos, – verčia klausti: ar komunikato teiginiai buvo per daug sudėtingi, idant juos suprastų kolegos žurnalistai ir kai kurie aktyviai komentuoti puolę politikai; ar tai tik dar kartą atskleidžia stiprėjančią netoleranciją tikintiesiems bei norą pasaulietinę visuomenę paversti ateistine?
Pavyzdžiui, oficialus premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Arkadijus Vinokuras Lrytas.lt paskelbė, mano įsitikinimu, atvirai neapykantą katalikams kurstantį tekstą. Esu įsitikinęs, kad, jei kas nors būtų parašęs tokį tekstą, tačiau vietoj žodžio „katalikas” būtų įrašyta kurios nors mažumos pavadinimas, tai kiltų didžiulis skandalas dėl ksenofobijos ar homofobijos. Dabar tai traktuojama kaip natūrali „demokratijos gynėjo” reakcija.
Tenka kaskart pakartoti kelis svarbius principus, kurie įrašyti ir Lietuvos Konstitucijoje.
Pasaulietinė, o ne ateistinė valstybė
2000 metų birželio 13 dieną Konstitucinis Teismas, svarstydamas religijos ir pasaulietinės švietimo sistemos santykį Lietuvoje, išskleidė pasaulietinės valstybės principus. Šio Teismo nutarime teigiama: Lietuvos valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo pamatas yra konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Šis atskirumas reiškia, jog jokia religinė organizacija neturi privilegijos dalyvauti valstybės valdyme, o valstybė įsipareigoja nesikišti į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus. Jokios religinės idėjos ar materialistiniai įsitikinimai negali būti primetami žmogui prieš jo norą ir valią. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybės vertybinis neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves.
Taigi, Katalikų Bažnyčia ar kita religinė bendruomenė neturi teisės reikalauti, kad jos išpažįstamos nuostatos būtų perkeltos į teisinę sistemą vien dėl to, jog tai – Bažnyčios mokymas. Nė vienas politikas neprivalo religinių bendruomenių pareiškimus vertinti kaip nors kitaip nei bet kurios kitos piliečių grupės poziciją.
Panašu, jog netrūksta norinčiųjų, kad Bažnyčia būtų nebyli aktualiausiais valstybei klausimais. Pavyzdžiui, nereaguotų į tautos nugirdymą, žmogaus orumui ar gyvybės puoselėjimui pavojų keliančius įstatymus. Tiesa, kaip spaudos konferencijoje taikliai pasakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, tai nereiškia, kad išsisklaidytų priešininkų kaltinimai Bažnyčiai. Juk iki šiol, mano įsitikinimu – be jokio tikro pagrindo, priekaištaujama, jog Šventasis Sostas buvo pernelyg pasyvus ir neskubėjo pasmerkti kraupių nacistinės Vokietijos politinių veiksmų.
Kai norisi mušti, lazda visada atsiras.
Gyvybės puoselėjimas
Primenu, jog būtinybė paskelbti krikščioniškų Bažnyčių poziciją, susijusi su tuo, kad Seimas ketina svarstyti „Pagalbinio apvaisinimo įstatymą”.
Iš tiesų turime sutikti, kad kad teisinio reglamentavimo dirbtinio apvaisinimo srityje tikrai trūksta, nes ir dabar yra privačių klinikų, kur teikiamos tokio pobūdžio paslaugos. Kitas dalykas – nepamirškime, kad po pačia sąvoka „dirbtinis apvaisinimas” slypi skirtingi dalykai, nes ir šio apvaisinimo būdų gali būti labai įvairių. Beje, jau 2004 metų svarstymuose, po kurių buvo atmęstas anuomet parengtas įstatymas, didžiausia problema buvo ne pats noras, kad toks įstatymas atsirastų, bet tai, jog juo bandyta įteisinti pagarbos gyvybei principus pažeidžiančius veiksmus.
Netiesa tai, kad Katalikų, Ortodoksų ar Evangelikų liuteronų Bažnyčios griežtai neigia dirbtinio apvaisinimo galimybę. Tačiau, pasak krikščioniškos pozicijos, neturime įsitverti iliuzijos, jog tapome gyvybės viešpačiais. Komunikate teigiama: „Įvertindami nevaisingumo problemą, norime pareikšti savo solidarumą su nevaisingais sutuoktiniais. Tačiau pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų. Žmogiškasis orumas reikalauja, kad žmogaus gyvybė būtų perduodama asmenišku ir sąmoningu veiksmu šeimoje per santuokinį aktą. Todėl krikščioniškoji etika niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro). Taip pat nepriimtinas trečiųjų asmenų lytinių ląstelių naudojimas apvaisinimui, paminant ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ginamą prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus.”
Jei norime išlaikyti pagarbą gyvybei, dirbtinis apvaisinimas turi išpildyti bent kelias svarbias sąlygas. Apvaisinant turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės, kad tai būtų vyras ir žmona, ir po to gimęs vaikas turėtų savo genetinius tėvus. Tokiu būdu ginamos vaiko teisės žinoti savo tėvus ir augti palankiausioje erdvėje – šeimoje.
Antras reikalavimas – apvaisinimas turi įvykti moters organizme, o ne mėgintuvėlyje. Kodėl tai svarbu? Nes, kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, sudėtingiausias yra embriono statuso klausimas. Naudojant dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje technologiją, daug žmogaus embrionų žūva, o kai nebereikia – sunaikinami arba naudojami kitokiems tyrimams.
Koks yra žmogaus embriono statusas? Ar tai tik biologinė medžiaga, su kuria galima elgtis, kaip tik norima? Jei manome, kad žmogaus embrionas jau yra žmogiška būtybė, turinti savo orumą, ją reikia gerbti ir saugoti. Negalima embriono naudoti vien kaip instrumentą, kaip „žaliavą”. Kaip spaudos konferencijos metu pabrėžė liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis: „Kai į negimusį kūdikį pradeda žvelgti kaip į žaliavą, tai neišvengiamai veda prie visų amžių tarpsnių žmonių traktavimo kaip instrumento.”
Ar tokia krikščioniška pozicija yra nepalanki moteriai, negalinčiai sulaukti vaiko natūraliu būdu? Mano įsitikinimu, tikrai ne. Tikrai niekas nesako, kad mėgintuvėlyje pradėtas vaikas yra bent kiek prastesnis už bet kurį kitą, taip pat puikiai supranta, koks didis džiaugsmas yra susilaukti kūdikio. Tačiau kartu primenama, kad, siekiant tikslo, negalima nepaisyti priemonių, nevalia, kad, ruošiant vaikeliui kelią gimti, būtų sunaikinami jo broliukai ir sesutės, kurie pasirodė kaip „netinkama medžiaga”.
Du įstatymo projektai
Jau netrukus parlamentarai turės pasirinkti tarp buvusio sveikatos apsaugos ministro A. Čapliko projekto kuriame siūloma leisti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą. Kitą projektą parengė darbiečiai D. Mikutienienė ir V.Gapšys. Skirtingai nuo A. Čapliko projekto, čia aiškiai reglamentuota embrionų apsauga ir vadovaujamasi nuostata, kad embrionas jau yra žmogus, turintis orumą ir su juo negali būti tvarkomasi kaip su statybine medžiaga.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad abiejuose projektuose įteisinama apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybė ir didžiausias projektų skirtumas – kiek kruopščiai turi būti reglamentuota, kaip toks apvaisinimas turi vykti. Griežtai vertinant, bet koks įstatymas, kuris įteisina dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybę, yra ydingas. Tačiau neturime pamiršti ir kito svarbaus – „mažesniojo blogio” – principo politikoje. Deja, labai dažnai politikoje tenka renktis ne tarp idealaus ir blogo, bet tarp mažiau ir daugiau blogų dalykų. Tad ir per Kaune vykusią spaudos konferenciją dar kartą buvo priminta krikščionio politiko pareiga ginti gyvybę, tačiau kartu išlaikyti politinę išmintį ir laikytis „mažesniojo blogio” principo.
Tai, kad krikščionys politikai yra raginami palaikyti D. Mikutienienės ir V. Gapšio, o ne A. Čapliko parengtą projektą, nereiškia, kad, jei bus priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, apvaisinimas mėgintuvėlyje taps doroviškai priimtinas krikščionis. Tačiau nėra pagrindo tai drausti tiems, kurie nepripažįsta krikščioniškos gyvybės sampratos. Svarbiausia, jog būtų išlaikyta derama pagarba embrionų atžvilgiu ir užkirstas kelias įvairioms manipulaicijoms bei „mirties kultūros” industrijai.
Krikščioniškos pozicijos kritikų tvirtinimu, embrionų apsauga sukuria esą nereikalingas kliūtis ir gali pailginti laiką, per kurį dirbtinai apvaisinama moteris susilauks vaiko. Na, jei į vaikus žvelgiama kaip į pramoniniams tikslams kuriamus žaisliukus, tai gal mažiau rūpesčių būtų nusipirkti pliušinį meškiuką? Neabejoju, jog tokia frazė tiems, kurie kenčia, jog negali sulaukti vaikų natūraliu būdu, skamba ciniškai. Tačiau įsiklausykite į buvusio sveikatos ministro žodžius: ar ne ciniška apie vaiko gimimą kalbėti kaip apie nepakartojamą stebuklą, bet kaip apie techninį procesą, tarsi apie gamykloje surinktą modeliuką?
Dar kartą apie pilietines krikščionių teises
Komunikatas baigiamas raginimu: „Tikinčiuosius mūsų Bažnyčių narius Seime, ypač tas politines jėgas, kurios savo programose deklaruoja krikščioniškąsias vertybes, raginame išlikti ištikimiems savo rinkėjams bei sau patiems priimant sprendimus dėl dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo Lietuvoje.” Pastarasis vėl sukėlė nepasitenkinimą, esą tai „raganų medžioklės” atmaina.
Tūžminga reakcija nustebino. Ar ponai ir ponios žurnalistai pyksta, jog aktyvūs krikščionys atidžiai stebi tai, kaip balsuoja Seimo nariai ir savo pastebėjimais nori dalintis su kitais žmonėmis? Pala, o ar žurnalistai nedaro to paties? Ar Kauno arkivyskupas, ar ortodoksų kunigas, kurie ragina užtikrinti piliečių teisę žinoti kuo daugiau informacijos apie Seimo narių veiksmus, nusižengia kuriai nors demokratinės visuomenės normai? Tikrai – ne. Aišku – grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – jei pripažįstame, kad ir tikintieji yra piliečiai, turi visas pilietines teises ir gali reikšti savo nuomonę apie bet ką, jei tik tai darydami nepažeidžia Lietuvoje galiojančių teisinių normų.
