Mollers

A.Tereškinas: vyrai – pažeidžiamoji lytis

„Vyrai – labiau pažeidžiami nei moterys”, – tvirtina sociologas, kultūros kritikas, rašytojas Artūras Tereškinas. Tačiau, pasak lyčių vaidmenis gyvenime tyrinėjančio mokslininko, dėl to jie nenusipelno gražių silpnosios lyties atstovių epitetų.

Kodėl šiuolaikiniai vyrai jaučiasi pažeidžiami? Kodėl jie lieja prakaitą sporto salėse ir smurtauja prieš moteris? Į šiuos klausimus sociologas ieško atsakymų naujausioje savo knygoje „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje”. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius tikina nesiekiantis pateisinti smurtaujančių vyrų. Jis tik įvardija tokio elgesio priežastis.

Septynių mokslinių, dviejų eilėraščių knygų autorius, profesorius, daktaro disertaciją apgynęs prestižiniame Harvardo universitete, prieš margaspalvę studentų auditoriją stojantis įvairiose Europos valstybėse, JAV – tokių A.Tereškino pasiekimų galima pavydėti? Tačiau 45-erių vilnietis prisipažįsta: dėl to, kad jam, kaip ir visiems lietuviams vyrams įskiepyta slėpti jausmus, subyrėjo jo paties šeima su amerikiete.

– Tyrinėjate vyriškumą. Ką šiais laikais reiškia būti vyru?

– Tai reiškia būti šeimos išlaikytoju, fiziškai stipriu, seksualiai pajėgiu heteroseksualu – taip tradiciškai mąstoma. Vyras turi mokėti apginti save ir moterį, savo šeimą, už jo moteris turi jaustis kaip už tvirtovės sienos, jis turi būti emociškai nepažeidžiamas, nereikšti savo jausmų, emocijų, nerodyti silpnybių. Vyras turi būti kietas. Iš jo reikalaujama būti visais atžvilgiais stipriam. Tačiau realiai vyrai neatitinka tokio standarto. Juk jie negali absoliučiai visose situacijose būti tvirti ir nepažeidžiami. Dėl to kyla daug problemų. Gyvename laikotarpiu, kai ekonomika nestabili, o materialūs dalykai labai svarbūs. Kaip būti šeimos išlaikytoju, jei vyras uždirba mažiau nei moteris arba išvis yra bedarbis?

Supratimas apie tai, kas yra vyriška, nelabai skiriasi, kad ir kur gyventum – ar Lietuvoje, ar Vakarų Europoje, ar Amerikoje.

– Tačiau atrodo, kad emancipuotos moterys pačios iš vyro atima šeimos išlaikytojo pareigas?

– Deja, tradiciniai vyro ir moters vaidmenys kinta labai lėtai. Netgi tie vyrai, kurie namuose mėgina dalytis namų ruošos ir vaikų priežiūros darbus, visą savo energiją skiria per amžius nusistovėjusiam vyro vaidmeniui: profesijai, darbui, karjerai. Tyrimai rodo, kad vyrai, kartą išėję tėvystės atostogų, daugiau nenorėtų to pakartoti. Nes tai – labai sunku. Jiems geriau dirbti profesinėje srityje. Net ir 20-mečiai studentai Lietuvoje labai tradiciškai įsivaizduoja lyčių atstovų santykius, ypač merginos. Jos mano, kad vyrai turėtų jas globoti, suteikti joms saugumą.

Dabar vyrai apibūdinami kaip minkšto, silpno charakterio, mėgstantys puoštis, metroseksualūs (išpuoselėtos išvaizdos, materialiai apsirūpinę, lengvai leidžiantys pinigus savo poreikiams – red. past.). Bet kai rašydamas knygą kalbinau skirtingų grupių vyrus, įsitikinau, kad jie taip vertinami tik virtualioje erdvėje.

– Sovietmečiu buvo įprasta, kad moterys po darbo tempia namo krepšius maisto, jos vienos užsiima namų ruoša, o vienintelis vyrų rūpestis po darbo – išnešti šiukšles, įkalti vinį. Sakote, kad per 20 nepriklausomybės metų šie vaidmenys nepasikeitė. Kada gi pasikeis?

– Reikėtų nuo vaikystės vaikus auklėti kitaip. Turėtų užaugti nauja karta – dabartinis jaunimas užaugo berniukus ir mergaites auklėjant tradiciškai. Tuo labiau kad politiniame gyvenime konservatyvios gyvenimo formos dominuoja: kai kalbama apie vaidmenis šeimoje, moteris pateikiama kaip namų židinio sergėtoja, o vyras – kaip dominuojantis asmuo. Galbūt galėtume elgtis kaip Skandinavijoje: įstatymais įvesti kvotas moterims valdžios institucijose, jau nuo darželinukų mergaites ir berniukus auklėti vienodai, neskirstyti vadinamųjų darbų pamokų į pamokas mergaitėms ir berniukams, kuriose berniukai mokomi įkalti vinį į sieną, o mergaitės – gaminti valgyti, megzti.

– Ką jūs vadinate tradiciniu auklėjimu?

– Tai, kai berniukams sakoma: „Būk vyras, nebūk mėmė”, „Berniukai neverkia” ir panašiai. Teigiama, kad tu esi svarbus, kad tau tenka didžiulė atsakomybė: turėsi apginti save, moterį ir tėvynę. Nuo vaikiško amžiaus jie mokomi nerodyti jausmų. O tai vėliau dažnai išlenda visokiais savidestrukcijos pavidalais.

– Vadinasi, berniukai ir vyrai neturėtų gėdytis ašarų?

– Tiek Vakaruose, tiek pas mus vyrai sunkiai išreiškia jausmus, jiems nelengva ištarti žodį „myliu”, parodyti dėmesį, švelnumą moteriai. Jie neišmokyti tai daryti. O vyrai turėtų žinoti, kad būti silpnam, ieškoti pagalbos, pritarimo nėra gėdinga ir nėra blogai. Dabar dauguma vyrų mano, kad jie turi su viskuo susitvarkyti, išspręsti savo problemas. O kai neišsprendžia, renkasi savižudybę. Statistika rodo, kad Lietuvoje žudosi keturis kartus daugiau vyrų nei moterų. Alkoholikų, narkomanų vyrų yra taip pat keletą kartų daugiau. Vyrai sudaro per 90 proc. visų kalinių. Kai kitaip neišeina įrodyti savo vyriškumo, bandoma tai padaryti smurtu. Pyktis nukreipiamas arba į save, arba į kitus, juos žalojant, niekinant. Smurto prieš moteris lygis Lietuvos šeimose yra labai aukštas.

Kita priežastis – Lietuvoje žmogus negerbiamas. Vyrui poreikis būti gerbiamam įdiegiamas nuo vaikystės.

– Bandote pateisinti smurtaujančių vyrų elgesį?

– Nebandau nei jų išteisinti, nei pateisinti. Tik bandau įvardyti tokio elgesio priežastis.

– Iš jūsų teiginių susidaro įspūdis, kad vyrai nebėra stipriosios lyties atstovai. Gal jiems dabar labiau tiktų silpnosios lyties apibūdinimas?

– Sakyti, kad vyrai yra silpnosios lyties atstovai, būtų pernelyg stipru. Jie tiesiog pažeidžiamesni nei moterys.

– Kodėl moterys ne tokios pažeidžiamos?

– Moterys labiau sugeba prisitaikyti prie joms siūlomų socialinių vaidmenų. Kai vyrai neįstengia to padaryti, jiems klijuojama nevykėlio etiketė. Lietuvoje yra taip: arba tu tikras vyras, arba tu nevykėlis. O juk yra ir vidurys tarp šių dviejų priešingybių, tarp stiprumo ir silpnumo, tarp nugalėtojo ir pralaimėtojo, tarp šeimos ir darbo. Tačiau apie tai nekalbama.

– Teigiate, kad isteriškas XIX a. moteris dabar keičia vyrai, kuriems reikia viagros?

– Iš vyro šiais laikais reikalaujama, kad jis būtų seksualiai pajėgus iki paskutinio atodūsio. Farmacijos pramonė bando vyrams sugrąžinti jų vyriškumą. Beje, žiniasklaidoje pagyvenusių vyrų nelabai daug – jie tampa tarsi nematomi, panašiai kaip neįgalieji.

– Savo naujoje knygoje užsimenate apie priežastis, kodėl vyrai lankosi sporto klubuose ir augina raumenis.

– Sportu, raumenimis bandoma maskuoti nepasitikėjimą savimi. Raumeningas kūnas tampa šarvu, kuris lyg ir turi padėti išspręsti visas problemas.

– Prieš 20 metų vienas dėstytojas tikino: vyrui džinsai, motociklas ir graži mergina yra statuso ženklai. Kokie jie yra dabar?

– Dabar tai – didžiulis namas, prabangus automobilis. Nesikeičia tik poreikis turėti jauną gražią moterį. Tai įrodo turtingų jaunikių ir jaunų merginų santuokų skaičius. Kita vertus, statistika tokia, kad pirmoje santuokoje gyvenantys Lietuvos vyrai gyvena vidutiniškai tiek pat, kiek ir Vakarų valstybių. O vienišų ar išsiskyrusių vyrų amžiaus vidurkis tesiekia Afrikos valstybių lygį.

– Taigi, nors jauna mergina yra statuso ženklas, saugant sveikatą, vyrams verta išsaugoti pirmąją santuoką, likti su galbūt jau ir vystančio grožio sutuoktine?

– Tokius patarimus gal labiau galėtų dalyti psichologai. Bet kokiu atveju nuolatiniai santykiai padeda vyrui išsaugoti sveikatą, seksualinį pajėgumą ir gyvenimo džiaugsmą.

– Tyrinėjate socialinius vaidmenis – kalbate apie kitus. O koks pasiskirstymas vaidmenimis buvo jūsų tėvų, jūsų šeimoje?

– Užaugau tradicinėje šeimoje. Abu tėvai dirbo, bet visa namų ir vaikų priežiūros našta teko mano mamai. Nemažai mūsų užaugo tokiose šeimose. Nors sovietinė sistema aiškino apie lyčių lygybę, moterys toje sistemoje dažniausiai dirbdavo dviem etatais: darbe ir šeimoje.

O kalbant apie savo šeimą – esu išsiskyręs. Mano žmona buvo amerikietė. Susidūrėme su kultūrų skirtumais. Iškilo ir bendravimo problemų. Amerikiečiai daug atviriau reiškia jausmus: tiek meilę, tiek neapykantą. Mes, lietuviai, daug santūriau reiškiame jausmus.


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE