Siūlome pokalbį apie Lietuvoje kol kas dar gana naują praktiką – pasauliečių kapelionų tarnystę ligoninėse. Autorė Nora Aušrienė šiuo metu gyvena JAV, kur baigė Čikagos Liuteronų teologijos mokyklą (Lutheran School of Theology) bei kapelionystės rezidentūrą Rush University ligoninėje Čikagoje. Jau 7 metus dirba kapelione Weiss Memorial ligoninėje Čikagoje. Lankydamasi Lietuvoje p. Nora skaitė paskaitų ciklą kapelionystės tema LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje. Ta proga autorė sutiko duoti trumpą interviu Bernardinai.lt.
Kokia yra dvasinio palydėjimo arba kapelionystės praktika JAV bei kitose jums pažįstamose šalyse? Koks čia pasauliečių vaidmuo, juk jie negali teikti sakramentų?
Sielovadininkas, kapelionas nebūtinai turi būti ordinuotas asmuo, t.y. įšventintas dvasiškis. Šiuo atveju kalbu apie profesionalią sielovadą, o ne savanorius. Būsimam profesionaliam kapelionui keliami kitokie reikalavimai. Sielovadininkas gali būti bet kurios religijos asmuo, įgijęs Teologijos magistro laipsnį (seminarijoje, rečiau – universitete). Tačiau teologijos laipsnio neužtenka. Didžiosios Amerikos ligoninės, kurios turi CPE programas (Clinical Pastoral training – Klinikinės sielovados mokymai), norintiems tapti profesionaliu kapelionu, siūlo dviejų lygių rezidentūros mokymo programas. Pirmasis lygis (taip ir vadinasi: CPE level I) yra 3 mėnesių programa, ir ji yra privaloma visų seminarijų studentams, besirengiantiems tapti įšventintais dvasininkais ir darbui parapijose.
Taip pat ir studentai, kurie nori tapti kapelionais, vėlgi pabrėžiu – ordinacija nėra būtina – irgi pirmiausia turi išklausyti šį pirmojo lygio kursą.
Jei studentas nusprendžia toliau mokytis kapelionystės, jis tęsia antrojo lygio studijas ligoninėje, rezidentams skirtoje programoje – CPE LEVEL II. Programa trunka 4 trimestrus – visus metus.
Ši programa labai intensyvi, būtų galima ją palyginti su gydytoju rezidentūra, kai darbo diena drauge su naktiniais budėjimais išsiplečia iki 30 valandų. Mokymas susideda iš klinikinio darbo su ligoniais ir teorinėmis žiniomis bei intensyvaus darbo su supervizoriumi ir studentų grupe, kurią sudaro nuo 4 iki 7 asmenų.
Kapelionystės esmė – suteikti dvasinę ir emocinę pagalbą krizę patiriantiems žmonėms: sergantiems, mirštantiems, gedintiems, nusivylusiems.
Kapelionas gali būti bet kurios konfesijos ar religijos asmuo, suteikiantis dvasinę pagalbą bet kurios konfesijos ar religijos asmeniui. Ši praktika – konfesiškai būti neutraliam – yra vienas iš pagrindinių kapelionystės mokymų: kapelionas sutinka pacientą ir suteikia jam paramą pagal jo dvasinius, emocinius, psichologinius poreikius, nepiršdamas savo religinių įsitikinimų. Jei pacientas yra kitos religijos ar konfesijos nei kapelionas ir nori kalbėtis ar gauti sakramentus iš savo religijos dvasininko, kapelionas visuomet pasirūpins jį iškviesti ir atsižvelgs į asmens pageidavimus.
Taip atsakau į klausimą, kodėl kapelionas nebūtinai turi būti ordinuotas asmuo. Jei pažvelgtume į kapeliono tarnystės apimtį, darbų įvairovę, atliekamą ligoninėje su pacientais, jų šeimų nariais, medicinos personalu, matytume, kad sakramentų teikimas sudaro tik penktadalį šios tarnystės žmogui. Didžiausia tarnystės dalis skirta įvairių krizių – dvasinių ir emocinių – intervencijai: gedulo tarnystė, buvimo kartu tarnystė, pagalba priimant gydymo ar paliatyvinės slaugos sprendimus, glaudus darbas su visu medicininiu personalu. Taip pat diskusijos su ligonio šeima, etikos klausimų sprendimas, paramos grupių sudarymas, jų vedimas ir įvairi kita tarnystė.
Savo paskaitose kalbate apie gedėjimą, dvasines krizes, rizikos situacijas. Ar galėtumėte trumpai pristatyti šią tematiką bernardinai.lt skaitytojams? Koks čia kapeliono ar sielovados darbuotojo vaidmuo?
Nenorėčiau labai išsiplėsti, nes kiekvieną iš šių temų nėra labai paprasta aptarti keliais žodžiais. Apie gedėjimą. Žmogus gedi dėl bet kurios netekties – ar tai būtų mylimo žmogaus mirtis, ar sunki liga, skyrybos, namų, šalies, darbo netekimas. Patyręs netektį žmogus išgyvena gedėjimą – šoką, baimės, kaltės jausmą, pyktį, depresiją ir galiausiai ateina susitaikymas. Reikia leisti sau gedėti, neslopinti jausmų. Leidžiant sau šnekėti, verkti, atveriami jausmai ir jie giliai išgyvenami. Leidžiant sau išjausti – paleisti jausmus , tokius kokie jie yra, siela natūraliai gyja. Paskaitose kalbėjau apie tai, ką turėtų žinoti sielovadininkas, slaugytojas, šalia esantis artimas žmogus ir pats gedėtojas apie paramą, būdus, kaip palengvinti kančią ir pagelbėti išgyventi gedulą, skirtingas gedulo formas, ypač komplikuotą gedulą: patyrus vaiko netektį, savižudybę, staigią mirtį, kelias netektis iškart.
Kiekvieno žmogaus netektis yra unikali, todėl nėra griežtų taisyklių, kaip kas turėtų gedėti ir kiek laiko tai turi užtrukti. Gedinčiajam nereikia patarimų, jam reikia buvimo šalia, empatijos ir nuoširdžios atjautos.
Žmogus, esantis dvasinėje krizėje, šiuo atveju kalbėjau apie pacientus ligoninėje, paprastai atvirai nepasako apie savo dvasinius poreikius. Todėl sielovadininkui svarbu žinoti, kaip atpažinti dvasiškai palūžusius žmones, kažkada turėjusius tikėjimą, ir dėl kažkokių priežasčių jo netekusius. Tokie pacientai, būdami dvasinėje krizėje (dažnai ši krizė yra depresijos priežastis), lėčiau gyja ir jų mirtingumas didesnis.
Šiuo metu Amerikos medicinoje ypatingai pabrėžiama, kad į pacientą reikia žiūrėti visuminiu požiūriu. Gydytojas įvertina ne vien medicinines problemas, bet esant ypač sunkiai ar nepagydomai ligai stengiamasi įvertinti paciento emocinę ir dvasinę būseną, taip jį nukreipiant, jei yra reikalas, pas psichologą, kapelioną ar kitus specialistus, priklausomai nuo poreikių. Kapelionas šiuo atveju glaudžiai bendradarbiauja su visu medicininiu personalu, dalyvauja interdisciplinariniuose susitikimuose, kur aptariama paciento būklė, kad iš karto galėtų įsiterpti į paciento gydymą.
Mirties ir mirimo tema šiandien yra vienas iš didžiųjų mūsų kultūros tabu. Nenorime apie tai kalbėti, tad neretai artimieji prie mirštančiojo pasijunta visiškai bejėgiai, nežinantys kaip elgtis. Ką apskritai turėtume visi žinoti apie mirtį, žvelgiant iš emocinio taško?
Ko reikia mirštančiajam, ko reikia šalia esančiam? Dažnai šeimos nariai vengia kalbėti. Vengia kalbėti apie mirtį, bet svarbiausia – vengia kalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus. Tačiau kada gi mes suartėjame? Jei mylime, kalbame apie savo jausmus, ir taip tampame artimi. Kai skauda abiem kartu – turime taip pat ir kalbėti. Kalbant bendras skausmas ir išgyvenimai suartina ir taip nusiima didžiulė slėpimo, apsimetinėjimo našta. Mes turime būti kartu ir džiaugsme, ir skausme – tai mūsų prigimtis.
Mirštantysis dažniausiai nori šneketi apie mirtį, savo baimes, egzistencinius klausimus: kas dabar? Kas po to? Mirštantysis dažnai jaučiasi vienišas. Kuomet jis/ji pasiruošę kalbėti – kalbėkitės. Tai visai nebaisu. Mes visi esame tame pačiame kelyje. Per šį bendravimą galima labai daug ko išmokti, nes ne mes vedame, mus veda išeinantys.
Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė
