Ar būtinas geismas, kad santykiai klostytųsi sėkmingai? Ar poros, kuriose vienas partneris – aseksualus, gali sukurti laimingą šeimą? „Tokios šeimos tikrai gali gyventi kartu. Tiesiog joms reikia kur kas daugiau – komunikacijos, sąmoningumo ir naujo požiūrio į patį intymumą“, – tikina psichologė, porų konsultantė Jolita Sorokinaitė.
Neretai supainioja
J.Sorokinaitė sako, kad pirmiausia reikia atskirti du dažnai painiojamus dalykus – orientaciją ir laikinai dingusį geismą.
„Aseksualumas yra lytinė orientacija. Visai kas kita – geismo, intymumo, troškimo sumažėjimas ar nutrūkimas. Tai dvi skirtingos būsenos, ir jas būtina atskirti“, – pažymi psichologė.
Mokslinėje literatūroje aseksualumas apibrėžiamas kaip nuolatinis lytinio potraukio kitam žmogui nebuvimas. Tuo jis ir skiriasi nuo sumažėjusio geismo: pastarasis būna laikinas, dažnai nulemtas streso, ligos ar santykių krizės, o aseksualumas tęsiasi visą gyvenimą.
„Sumažėjęs geismas dažniausiai kyla arba kaip traumos, arba kaip gyvenimo kokybės pasekmė. Santykiuose dažniausiai taip ir būna: susikaupia įtampa, prastėja atmosfera, ir viena pusė nuolat kenčia. O aseksualumas yra lytinė orientacija – žmogus toks tiesiog yra“, – aiškina J.Sorokinaitė.
„Aseksualūs žmonės niekada gyvenime nejautė geidulio – nė vienam asmeniui. Kai geismas tiesiog sumažėjęs, jausmą žmogus vis tiek yra patyręs. Aseksualūs jo nepažįsta. Jie nežino, ką tai reiškia“, – sako psichologė.
Šį skirtumą svarbu atpažinti ne tik poroms, bet ir specialistams.
„Psichoterapeutai kartais daro klaidą – skatina porą mylėtis, manydami, kad problema tėra psichologinė. Šis klausimas ir mane privertė mintimis grįžti prie vienos klientės bei dar kartą įvertinti mūsų darbą. Galiausiai supratau, kad tai vis dėlto nebuvo aseksualumas, nes geismą moteris kažkada jautė“, – pasakoja psichologė, porų konsultantė Jolita Sorokinaitė.
Aseksualumo tyrimų pradininkas, Kanados tyrėjas Anthony Bogaertas, ištyręs daugiau nei aštuoniolika tūkstančių britų, nustatė, kad seksualinio potraukio niekada nė vienam žmogui nejuto maždaug vienas procentas apklaustųjų. Vėlesni tyrimai pateikia įvairius vertinimus – nuo mažiau nei vieno iki kelių procentų, priklausomai nuo taikytos tyrimo metodikos.
Slegia kaltė ir gėda
Kad yra aseksualus, žmogus suvokia anksti, sako J.Sorokinaitė. Dar paauglystėje jis pastebi nejaučiantis to, ką jaučia bendraamžiai, ir prisitaiko prie grupės bei visuomenės normų, o suaugęs neretai renkasi lytinius santykius iš pareigos – todėl, kad „taip reikia“, kad „šeima be sekso – ne šeima“.
„Santykiuose tokį žmogų dažniausiai kankina kaltė. Iš jos kyla ir kiti jausmai – pyktis ir ant savęs, ir ant partnerio, nes jaučiasi verčiamas ką nors daryti. Vyrauja mintis: kas su manimi negerai, ką man reikia pataisyti? Tas „defektyvumo“ jausmas gali būti itin stiprus – jį sustiprina ir partnerio reakcijos, klausimai, kodėl tu nenori, kas su tavimi negerai“, – vardija psichologė.
Sunkius jausmus gilina ir aplinka. „Filmai, televizija, socialinė aplinka vaizduoja žmones kaip itin seksualius, nuolat trokštančius sekso. Tačiau tai nėra universali patirtis – tai mitas, kuris netinka ne tik aseksualiems žmonėms, bet ir daugeliui kitų, ypač moterų“, – pažymi J.Sorokinaitė.
Įtampą didina ir baimė likti atstumtam: „Žmogus iš esmės gyvena bijodamas būti paliktas. Iš to nerimo neretai sutinka ir mylėtis – tiesiog iš reikalo.“
Jaučiasi atstumtas
Sunkumų patiria ir tas partneris, kuris jaučia lytinį potraukį.
„Jeigu tuos jausmus žmogus nukreipia į save, galvoja: manęs nenori, esu nereikalingas, nieko nesugebu, kažką darau ne taip. Tai skaudina, – aiškina ji. – Vis dėlto kai partneris supranta, kad tai – orientacija, kad ji biologiškai nulemta ir nėra susijusi su juo asmeniškai, atsiveria kelias kitokiems jausmams. O kol to nėra, lieka tik kaltė, pyktis ir jausmas, kad „manęs nemyli“,“ – pažymi ji.
Trokšta romantikos
Aseksualumas, pabrėžia J.Sorokinaitė, anaiptol nereiškia, kad žmogus šaltas ar vengia artumo.
„Aseksualūs žmonės labai trokšta romantikos – jiems miela prisiliesti, prisiglausti, glamonėtis. Nemalonius jausmus kelia tik pats lytinis aktas. O kitokio artumo jie trokšta ne mažiau nei visi kiti“, – sako ji.
Tą patvirtino ir A.Bogaerto tyrimai apie aseksualumą: žmonės gali nejausti seksualinio potraukio, bet vis tiek trokšti artumo ir santykių.
Maža to, seksualumo tyrėjos Lori Brotto darbai atskleidė, kad aseksualių moterų fiziologinis sujaudinimas niekuo nesiskiria nuo kitų – tai dar vienas argumentas, kad aseksualumas yra normali seksualinės įvairovės forma.
„Įdomu tai, kad lytinio akto metu aseksualūs žmonės pojūčius justi gali, netgi patirti orgazmą. Kūnas reaguoja kaip įprasta – tiesiog galvoje nėra geismo, o fizinis pojūtis potraukio nepažadina“, – aiškina J.Sorokinaitė.
Seksas – neprivalomas
Ar pora, kurioje vienas asmuo – aseksualus, turi ateitį?
„Atsakymas – taip, tokios šeimos gali gyventi kartu. Tiesiog joms reikia labai daug komunikacijos, sąmoningumo ir nuostatų keitimo. Pirmiausia – praplėsti paties sekso ir intymumo sąvoką. Ar intymūs santykiai – tik lytinis aktas? O jeigu miegamajame, žvakių šviesoje darau masažą – ar tai ne intymu?“ – svarsto ji.
Svarbiausia, anot pašnekovės, problemos nepriimti asmeniškai. „Užuot klausus „kodėl tu manęs nenori?“, verčiau klausti: „Mano mylimas žmogus – toks, ir aš jį priimu. Ką mes dėl to darome?“ Tai kūrybiškumo klausimas“, – tikina psichologė.
Kai kurios poros, pasak J.Sorokinaitės, ieško išeičių – nuo masturbacijos iki atvirų santykių. Pastarasis kelias, įspėja ji, tinka ne visiems.
„Apskritai, seksas nėra pamatas, ant kurio laikosi santykiai. Kai buvau labai jauna, dažnai jausdavau, kad vaikinai santykių nori vien dėl sekso. Sakydavau: ne, dabar ne seksas svarbiausia. Tos minties laikausi iki šiol. Manau, dauguma žmonių garsiai pasakytų tą patį – tik normos diktuoja priešingai“, – teigia J.Sorokinaitė.
Tyli net būdami poroje
Santykius apsunkina ne pati lytinė orientacija, o negebėjimas tinkamai komunikuoti, pabrėžia porų konsultantė.
„Apie seksualumą sunku kalbėtis net poroje ar šeimoje – žmonės mylisi, bet apie tai nekalba. Tiesa, jaunesni atviresni: dvidešimt penkerių metų amžiaus poros ateina pas mane į kabinetą, norėdami pasikalbėti apie lytinį gyvenimą, apie įvairovę. Tiems, kam per trisdešimt ir vyresniems, tai vis dar sunku“, – sako J.Sorokinaitė.
Pasiryžti atviram pokalbiui specialistė siūlo dar santykių pradžioje.
„Idealiu atveju kalbėtis reikėtų dar nesusituokus, tik ėmus pažinti vienas kitą, – sako ji. – Kalbėtis iškart po nevykusio lytinio akto, kai emocijos dar aštrios ir jautrios, nerekomenduoju. Geriau tai daryti ramioje, malonioje atmosferoje, kai abu partneriai jaučiasi saugūs.“
Anot J.Sorokinaitės, pokalbį svarbu kreipti į save, ne į partnerį – kalbėti iš „aš“, ne iš „tu“ perspektyvos: „Patarčiau sakyti maždaug taip: žinau, kad tau skauda, girdžiu tave ir man gaila, kad taip jautiesi. Bet tai, ką pasakysiu, nėra apie tave“, – aiškina ji.
„Nepatariu iškart rėžti „esu aseksualus“, nes žmogus gali net nežinoti, ką tai reiškia. „Visai nenoriu sekso“ irgi per grubu. Geriau taip: nejaučiu geismo, niekada gyvenime jo nejaučiau, ir tai ne dėl tavęs, – siūlo psichologė. – Galima pridurti: radau, kad esama tokių žmonių kaip aš, ir tai paaiškintų mūsų sunkumus. Norėčiau tai aptarti ir spręsti kartu su tavimi. Štai čia ir prasideda kelias į sprendimą.“
Žodynėlis
Aloseksualus žmogus jaučia lytinį potraukį – tai didžioji visuomenės dalis.
Aseksualus asmuo lytinio potraukio nejaučia, nors gali trokšti romantinio artumo.
Demiseksualus žmogus lytinį potraukį pajunta tik tada, kai užsimezga stiprus emocinis ryšys.
Pilkasis (angl. grey) aseksualumas – būsena kažkur per vidurį: potraukis pajuntamas itin retai ir silpnai.
Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
