Tarptautinio Gyvenimo meno labdaros ir paramos fondo socialinių programų vedėja Mira Jaskevič į uostamiestį atvyko po misijų „karštuose” pasaulio regionuose, kur liejasi kraujas, nedžiūva paprastų žmonių ašaros. Pakalbinome ją.
Kokią patirtį įgijote įgyvendindama socialines programas konfliktiniuose regionuose?
Du mėnesius dirbau Beslane, kai teroristai 2004 metais buvo užgrobę mokyklą, dirbau Čečėnijoje, Ingušijoje, Kabardoje-Balkarijoje, Pietų Osetijoje. Mėgstu savo darbą, kadangi galiu matyti, kaip keičiasi žmonių gyvenimas. Į kursus, kuriuose mokome pašalinti stresų pasekmes, jie ateina apimti didžiulio streso, kentėdami skausmą. Šie skaudūs išgyvenimai neleidžia jiems užmigti, atima gyvenimo prasmę. Tačiau pamažu, žingsnis po žingsnio, jau po kelių dienų jie sugrįžta į gyvenimą, nes supranta, kad patys sunkiausi išbandymai ateina ne „už ką nors”, o „dėl ko nors”. Juk neįgiję išminties paprastai užduodame klausimą: „Viešpatie, už ką mane taip baudi?” O išmintingieji supranta, kad mūsų niekas nebaudžia, kad baudžiame save patys – savo mintimis, savo žodžiais ir poelgiais. Ir įvykiai ateina tam, kad suvoktume daugiau. Ir tuomet jau klausiame: „Viešpatie, ko turiu išmokti iš tos ar kitos situacijos?” Bet kurioje problemoje yra mūsų transformacijos grūdas.
Į pasaulį ateiname turėdami įvairių talentų. Kad jie prasiskleistų, reikalinga tam tikra situacija, palankios tai savybei prasiskleisti sąlygos. Yra tokia malda: aš prašiau Dievo jėgos, o jis davė man daug sunkumų, kad juos įveikčiau. Aš prašiau jį išminties – jis davė daug problemų, kad jas išspręsčiau, prašiau Dievą meilės – ir jis davė man daug nelaimingų žmonių, kad galėčiau jais rūpintis. Aš negavau to, ko norėjau, – gavau tai, ko reikėjo. Mano malda buvo išgirsta.
Tiek „karštose” planetos vietose, tiek ramiuose regionuose mokote žmones kvėpavimo pratimų, elementarių jogos elementų. Kam tai?
Kai žmonės išmoksta tam tikrų kvėpavimo technikų, pagerėja jų sveikata – mentalinė ir fizinė. Tavo sveikata – ne gydytojų rūpestis. Šie reikalingi esant ekstremalioms situacijoms, traumoms. Tačiau saugoti sveikatą žmogus turi pats. Kvėpavimo technikos padeda sustiprinti imunitetą, padidina džiaugsmą. Būdami nesveiki negalime būti laimingi, nes tuomet galvosime tik apie ligas. Fizinis kūnas geros būklės tada, kai prote nėra stresų, įtampos, kai galime džiaugtis kiekviena diena.
Tai parodė mano pačios patirtis. Kadaise labai daug sirgau, patyriau tris klinikines mirtis. Pradėjau užsiiminėti kvėpavimo technikomis – pamiršau visas ligas. Labai dėkinga šios humanistinės programos kūrėjui dvasiniam lyderiui Šri Šri Ravi Šankarui. Susitikimas su šiuo žmogumi mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Prieš tai į gyvenimą žiūrėjau pro juodus akinius, patyriau daug stresų, įtampos. Kai to atsikračiau, supratau, kad gyvenimas harmoningas ir kad pasaulio keisti nereikia, nes jis tobulas. Ir žmonių nereikia keisti – reikia keisti savo santykį su pačiu savimi. Kai pakeičiame tai, keičiasi požiūris ir į kitus žmones.
Kai išminčiaus paklausė, kaip atpažinti blogus žmones, kaip išvengti jų įtakos, jis atsakė, jog nėra sutikęs blogų žmonių. Žmonės daro blogus poelgius tik todėl, kad jų širdys sužeistos. O mes atėjome tam, kad užgydytume tas žaizdas. Tegul iš mūsų lūpų neišsprūsta nė vienas prakeiksmas. Mūsų žodžiai gali laiminti, gali ir prakeikti. Jei laiminsite kiekvieną žmogų planetoje ir pačią planetą, tuomet ji bus kupina džiaugsmo ir laimės.
Ligos susijusios su emocijomis, kurias mes gniaužiame visą gyvenimą. Kiekviena emocija – energija, kolosali energijos tėkmė. Jei energija atsirado, bet neišėjo lauk, – ji blokuoja laisvą energijos tekėjimą kraujuje, organuose ir sistemose. Pavyzdžiui, vis užgniaužiant susierzinimą, ima spazmuoti kraujagysles, atsiranda distonija, kraujospūdžio šokinėjimas, hipertonija, pagaliau – insultas.
Logiška, kad įvairioms emocijoms sukeliant įvairius kvėpavimo modelius (pykstant kvėpavimas dažnėja, tampa trūkčiojantis, džiaugiantis dominuoja aktyvus iškvėpimas ir pan.), per kvėpavimą galime išmesti užblokuotas emocijas. Mokslininkų teigimu, iki 90 proc. toksinų išeina per kvėpavimą. Atsipalaidavus, miegant iš organizmo pasišalina blokai, toksinai, įtampos. Anksčiau to ir užtekdavo, bet tada gėrėme švarų vandenį, kvėpavome švariu oru, valgėme švarų maistą. Dabar ekologinė situacija prastesnė, todėl per naktį organizmas nebespėja apsivalyti, reikia jam padėti. O padėti galima išmokus keletą paprastų kvėpavimo pratimų. Jiems atlikti užtenka keleto minučių per dieną.
Kodėl daugėja ligų, atsiranda vis naujų?
Yra geras posakis: valgykite maistą kaip vaistus, antraip vaistai taps maistu. Žmonės primiršo natūralius gamtos dėsnius, jie pradėjo vartoti maistą, kuris nepritaikytas jų mitybai, t. y. gyvulinį maistą. Bet mūsų organizmas pritaikytas virškinti augalinį maistą. Mėsa netinka žmogui. Augalinis maistas mūsų žarnyne virškinamas 4-8 val., o mėsa – 72 val. Mūsų žarnyno ilgis apie 12 metrų, virškinimo temperatūra – apie 40 laipsnių. Jei net mėsa labai gerai paruošta, tokiomis sąlygomis ji pūva organizme išskirdama daugybę nuodų. Ne veltui sakoma, kad žmogus yra tai, ką jis valgo. Tie nuodai tampa statybine medžiaga, formuojančia mūsų organizmą. Dėl to taip dažnai skauda sąnarius, raumenis. O kai kūnas apsivalo, žmonės pereina prie natūralaus augalinio maisto, ligos išnyksta. Tai parodė ir mano asmeninė patirtis.
Pagaliau gamta pati sufleruoja, kad mėsa – ne mūsų maistas. Buvo laikas, kai pradėjo sirgti karvės – žmonės perėjo prie paukščių mėsos. Paskui atsirado paukščių, vėliau – kiaulių gripas. Reikia keisti mitybą.
Yra ir kitas dėsnis: tai, su kuo kovoji, priešinasi. Mes kovojame su ligomis, išleidžiame armijas gydytojų, statome naujas klinikas, bet atsiranda naujos ir naujos ligos. Nereikia su jomis kovoti – reikia nukreipti visą dėmesį į sveikatą. Kai susitelki į sveikatą – tai ji ir auga.
Jei nuolat kalbame apie ligas, šis įvaizdis ima augti ir veikti, t. y. ligų daugėja. Reikia nukreipti dėmesį į tai, ko norime, o ne į tai, ko nenorime. Kalbėkime ne apie ligas, o apie sveikatą. Ir elkimės taip, kad būtume sveiki: valgykime tinkamą maistą, nieko neteiskime, sutvarkykime mintis, nekaupkime nuoskaudų, atleiskime.
Ekonominė krizė pasėjo tarp žmonių baimę – dėl rytdienos, dėl darbo, dėl pragyvenimo…
Dievas yra meilė. Argi gali tas, kuris myli, palikti mus be dėmesio? Bet ta baimė pagimdo daug klaidų. O jei bijome – pritraukiame tuos įvykius, kurių bijome, ko nenorime. Nieko nereikia bijoti, reikia pasitikėti pasauliu ir gamta. Dar bus keletas nelengvų mėnesių, bet paskui viskas praeis. Sunkmetis duotas tam, kad žmonės susimąstytų, jog pinigai – tik pragyvenimo šaltinis, o ne tikslas. Gaila, pastaruoju metu žmonės pernelyg susikoncentravo į pinigų kaupimą, o gyvenimas eina pro šalį. O juk yra bendražmogiškos vertybės, kurių negalima nepaisyti. Reikia išmokti padėti tiems, kurie šalia, kurie serga, kurie negali savimi pasirūpinti. Dabar geras laikas perkainoti savo gyvenimo vertybes ir pradėti rūpintis tais, kuriems reikalinga pagalba. Dosnumas nepriklauso nuo pinigų kiekio jūsų piniginėje – tai dvasios kokybė. Galima tiesiog kam nors nusišypsoti – ir tam žmogui bus lengviau. Galima pasakyti keletą gerų žodžių – ir jo gyvenimas pradės keistis. Galima už ką nors nueiti į parduotuvę, aplankyti žmogų, kuris neturi artimųjų. Kai atkreipsime dėmesį į tuos paprastus dalykus – gyvenimas ims keistis. Krizė pirmiausia yra mumyse.
