„Juk su šia kate gyvenu jau dešimt metų.“ „Mūsų šuo niekada nesukėlė jokių problemų.“ „Jis beveik nesišeria, todėl alergijos būti negali.“ Tokias frazes Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Alergologijos centro gydytojai alergologai išgirsta kone kasdien. Vis dėlto būtent augintiniai neretai tampa ilgai nepaaiškinamos slogos, nuolat užgultos nosies, akių niežėjimo ar net dusulio priežastimi. Žmogus mėnesiais ar net metais kaltina dulkes, peršalimą, žiedadulkes ar prastą imunitetą, nors tikrasis „kaltininkas“ kas vakarą susirango šalia ant sofos.
Pasaulyje alergija katėms ir šunims vargina apie 10-20 proc. žmonių. Tarp pacientų, kurie kreipiasi į alergologus dėl įtariamos alergijos įkvepiamiesiems alergenams, daugiau nei ketvirtadalis yra jautrūs būtent katėms ar šunims.
Ne kailis. Ir net ne plaukai
Jeigu reikėtų išrinkti labiausiai paplitusį mitą apie alergiją augintiniams, jis tikriausiai skambėtų taip: „Esu alergiškas katės plaukams.“ Dėl šio įsitikinimo daugelis ieško trumpaplaukių ar net beplaukių veislių, tikėdamiesi, kad jos problemos nesukels. Tačiau alergologai sako, kad toks pasirinkimas dažnai neatneša laukto rezultato, nes tikroji alerginės reakcijos priežastis slypi visai kitur.
„Kai pacientai sako, kad yra alergiški gyvūno plaukams, visada paaiškinu, jog pats kailis nėra alergenas. Organizmas reaguoja į baltymus, esančius gyvūno seilėse, pleiskanose ir šlapime. Kailis tik perneša šias daleles, todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad problema – būtent plaukai“, – aiškina Alergologijos centro gydytoja vaikų alergologė Ana Kozlovska.
Ar egzistuoja hipoalerginiai augintiniai? Trumpas atsakymas – ne. Net beplaukė katė gali sukelti tokią pačią alerginę reakciją kaip ir ilgaplaukė, nes ji laižosi, ant odos lieka seilių, oda natūraliai pleiskanoja, todėl alergenai vis tiek patenka į aplinką. Dėl tos pačios priežasties ir vadinamieji hipoalerginiai šunys nėra visiškai hipoalerginiai. Kai kurios veislės, pavyzdžiui, pudeliai, iš tiesų mažiau šeriasi, todėl į namų aplinką paskleidžia mažiau plaukų ir pleiskanų, tačiau pačių alergiją sukeliančių baltymų jų organizme nėra mažiau nei kitų šunų.
„Hipoalerginių kačių ar šunų nėra. Kai kurios veislės gali mažiau šertis, tačiau tai nereiškia, kad jos išskiria mažiau alergenų. Todėl vien veislės pasirinkimas problemos neišsprendžia“, – sako gydytoja.
Kodėl vieni čiaudi nuo katės, o kiti – tik nuo šuns?
Skirtingi gyvūnai „kaupia“ alergenus skirtingose organizmo vietose. Katėms svarbiausias alergenas aptinkamas seilėse, šunims – dažniausiai odos pleiskanose, o graužikams – šlapime. Pasitaiko ir labai retų situacijų. Mokslininkai yra nustatę specifinį baltymą, kurį išskiria tik šuns patino prostata. Žmogus, jautrus būtent šiam baltymui, gali visiškai neturėti jokių simptomų bendraudamas su šuns patele.
„Tokie atvejai reti, tačiau jie puikiai parodo, kad alergija nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kartais žmonės stebisi, kodėl vienas gyvūnas sukelia reakciją, o kitas – ne, nors atrodo labai panašūs“, – pasakoja A. Kozlovska.
Kodėl alergija gali prasidėti po daugelio metų?
Vienas dažniausių pacientų klausimų – kaip gali būti, kad su augintiniu gyvenama dešimtmetį, o alergija atsiranda tik dabar. Atsakymas slypi imuninės sistemos veikloje. Ji jautrumą alergenams formuoja palaipsniui, todėl pirmieji simptomai gali pasireikšti ne iš karto, o po daugelio metų.
„Imuninė sistema jautrumą alergenams formuoja palaipsniui. Šis procesas vadinamas sensibilizacija. Vienam žmogui jis trunka kelis mėnesius, kitam – penkerius ar net dešimt metų. Todėl tai, kad su augintiniu gyvenote ilgai be jokių problemų, dar nereiškia, jog alergija negali atsirasti vėliau“, – aiškina gydytoja.
Pirmieji simptomai dažniausiai būna gana nekalti – dažnesnis čiaudulys, užgulta nosis, akių paraudimas ar niežėjimas. Vėliau gali atsirasti kosulys, švokštimas, dusulys ar odos bėrimai. Reakcijos stiprumą lemia ne tik žmogaus jautrumas, bet ir alergeno kiekis aplinkoje.
Kodėl vien tyrimo nepakanka?
Šiandien alergiją galima nustatyti atliekant odos dūrio mėginius arba kraujo tyrimus, tačiau vien laboratorinio atsakymo nepakanka. Pasak gydytojos, žmonės neretai internete pamato teigiamą rezultatą ir patys nusprendžia, kad turi atsisveikinti su augintiniu, nors tikroji situacija gali būti visai kitokia.
„Tyrimai parodo, kad organizmas yra įsijautrinęs tam tikram alergenui, tačiau jie neatsako į klausimą, ar būtent jis sukelia simptomus. Diagnozę visada nustatome įvertinę žmogaus nusiskundimus, ligos istoriją ir tyrimų rezultatus kartu“, – pabrėžia gydytoja.
Kartais paaiškėja, kad augintinis tėra „keleivis“, ant savo kailio iš lauko parsinešantis žiedadulkių, dulkių erkučių ar pelėsio sporų. Tokiu atveju žmogus gali manyti, kad yra alergiškas katei ar šuniui, nors iš tikrųjų organizmas reaguoja į visai kitą alergeną.
Dar vienas faktas, kuris dažnai nustebina pacientus – gyvūnų alergenai yra itin smulkūs, lengvai sklinda ore ir nusėda ant baldų, kilimų, užuolaidų, drabužių bei kitų paviršių. Pagrindinis katės alergenas namų aplinkoje gali išlikti net 6-9 mėnesius, todėl simptomai kartais tęsiasi net ir tada, kai gyvūno namuose jau seniai nebėra.
Ar vienintelė išeitis – atsisveikinti su augintiniu?
Daugeliu atvejų – ne. Simptomus dažnai pavyksta reikšmingai sumažinti reguliariai valant namus, skalbiant tekstilę, naudojant oro valytuvus ir dulkių siurblius su HEPA filtrais, neleidžiant augintiniui miegoti miegamajame bei po kontakto nusiplaunant rankas. Pastaraisiais metais atsirado ir naujų galimybių – pavyzdžiui, specialus kačių pašaras, mažinantis pagrindinio alergeno (Fel d 1) išskyrimą.
Jeigu vien aplinkos kontrolės nepakanka, taikomas medikamentinis gydymas – antihistamininiai vaistai, nosies purškalai, akių lašai ar kiti uždegimą mažinantys preparatai. Kai kuriems pacientams gali būti skiriama ir alergenų specifinė imunoterapija.
„Ne kiekvienas čiaudulys reiškia alergiją augintiniui, lygiai kaip ne kiekvienas teigiamas tyrimas reiškia, kad teks ieškoti naujų namų mylimam gyvūnui. Svarbiausia – neskubėti daryti išvadų ir išsiaiškinti tikrąją simptomų priežastį. Tik tada galime parinkti tinkamiausią gydymą ir rekomendacijas“, – sako gydytoja Ana Kozlovska.
Jeigu sloga, akių niežėjimas, kosulys ar dusulys kartojasi ir nepraeina, verta pasikonsultuoti su alergologu. Kartais užtenka išsamaus pokalbio, tinkamai parinktų tyrimų ir jų įvertinimo, kad paaiškėtų tikroji negalavimų priežastis. Tokios konsultacijos ir alergologiniai tyrimai atliekami daugelyje gydymo įstaigų, tarp jų – ir Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Alergologijos centre, kur konsultuojami tiek vaikai, tiek suaugusieji.
