„Eik mokytis“, „Vėl nepadarei namų darbų“, „Su tokiais pažymiais niekur neįstosi“ – tai frazės, kurias išgirsta dažnas paauglys. Tačiau už nenoro atsiversti vadovėlį ar eiti į mokyklą ne visada slypi motyvacijos stoka. Kartais tai – nerimas, baimė suklysti, vienišumas, perdegimas ar jausmas, kad tai, ką darai, paprasčiausiai neturi prasmės. Todėl prieš ieškant būdų, kaip paauglį priversti mokytis, ekspertė pataria pirmiausia išsiaiškinti, kas jam trukdo tai daryti.
Paauglystėje stiprėja savarankiškumo poreikis, vyksta tapatumo paieškos, o kartu vis dažniau kyla klausimas: „Kam man to reikia?“ Jei atsakymo į šį klausimą paauglys neranda, o mokymasis jam ima sietis tik su pažymiais, kontroliniais darbais ir suaugusiųjų reikalavimais, noras mokytis pamažu gali silpti. Pasak organizacijos „Mostai“ socialinių programų plėtros vadovės Robertos Avramenko, tokio paauglio elgesio nereikėtų vertinti vien kaip nenoro mokytis.
„Už atsitraukimo nuo mokslų gali slypėti labai skirtingos priežastys – nerimas, baimė suklysti, žema savivertė, mokymosi spragos, patyčios, vienišumas, konfliktai šeimoje ar įsitikinimas, kad vis tiek nepavyks. Net ir gerai besimokantis paauglys gali mokytis ne iš smalsumo, o iš baimės nuvilti, suklysti ar neatitikti lūkesčių“, – sako R. Avramenko.
Mokymosi motyvaciją gali slopinti ir pernelyg didelis spaudimas pasiekti gerų rezultatų. Problema kyla tuomet, kai tėvų ar mokytojų lūkesčiai bei lyginimas su kitais tampa ne paskata, o grėsme paauglio savivertei. Anot ekspertės, PISA 2022 metų duomenimis, OECD šalyse vidutiniškai apie 65 proc. mokinių nerimauja dėl prastų matematikos pažymių, o 55 proc. – dėl nesėkmės matematikoje. Didesnis nerimas siejamas ir su mažesniu malonumu mokytis naujų bei sudėtingų dalykų.
„Vaikui reikia aiškių ribų, struktūros ir tam tikro reiklumo, tačiau reiklumas nėra tas pats, kas nuolatinis spaudimas. Kai pažymys tampa atsakymu į klausimą „Kiek aš esu vertas?“, klaida nebeatrodo kaip natūrali mokymosi dalis – ji tampa grėsme savivertei. Tuomet paauglys gali bijoti bandyti ar net atsitraukti nuo mokymosi ne todėl, kad jam nerūpi, o todėl, kad nesėkmė tampa per daug emociškai brangi“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, panašų poveikį gali turėti ir lyginimas su kitais – klasės draugais, broliais, seserimis ar net pačiais tėvais jų paauglystėje. Tačiau mokymosi motyvacijai svarbūs ne tik pažymiai ar suaugusiųjų lūkesčiai. Didelę reikšmę turi ir tai, kaip paauglys jaučiasi mokykloje – ar sutaria su mokytojais ir bendraamžiais, jaučiasi priimtas, saugus ir pastebėtas.
„Kartais vaikas vengia ne matematikos ar lietuvių kalbos. Jis vengia vietos, kurioje jaučiasi vienišas, nepriimtas, pažemintas, nesaugus ar tiesiog nematomas. Todėl prieš bandant jį dar labiau motyvuoti mokytis, verta paklausti, kaip jis apskritai jaučiasi būdamas mokykloje“, – sako R. Avramenko.
Organizacijos „Mostai“ socialinių programų plėtros vadovė pataria dėmesį atkreipti ne į pavienį nenorą ruošti namų darbus, o į ilgiau trunkantį paauglio elgesio pokytį. Mokyklos vengimas, dažni fiziniai negalavimai prieš pamokas, miego ar apetito pokyčiai, stiprus dirglumas, atsiribojimas nuo draugų, anksčiau mėgtų veiklų atsisakymas ar labai kritiškas kalbėjimas apie save gali signalizuoti, kad problema yra didesnė nei motyvacijos stoka.
Tokiu atveju, anot R. Avramenko, dar didesnė kontrolė nebūtinai padės. Kai tėvai nuolat tikrina elektroninį dienyną, primena kiekvieną užduotį ir reaguoja į kiekvieną pažymį, atsakomybė už mokslus pamažu gali pereiti jiems.
„Dažna klaida – bandyti keisti paauglio elgesį dar nesupratus, kas už jo slypi. Neatliko užduočių – atimamas telefonas, gavo prastą pažymį – ieškoma dar daugiau korepetitorių, nenori eiti į mokyklą – sakoma „susiimk“. Taip dažnai sprendžiama pasekmė, o ne pati problema“, – pabrėžia ekspertė.
Todėl pirmiausia tėvams svarbu ne kontroliuoti, o kalbėtis ir padėti paaugliui pačiam įvardyti, kur slypi sunkumas. Vietoje „Kodėl tu nesimokai?“ galima klausti: „Kas tau šiuo metu sunkiausia?“, „Kur stringi?“ ar „Kokios pagalbos iš manęs reikia?“ Kartu galima padėti susiplanuoti darbus, pasiruošimą kontroliniams paskirstyti per kelias dienas ar susitarti, kada paaugliui iš tiesų reikia tėvų pagalbos.
„Mokėjimas mokytis taip pat yra įgūdis, kurio reikia išmokti. Suaugusiojo vaidmuo čia gali būti ne kontroliuoti kiekvieną žingsnį, o padėti paaugliui atrasti, kas veikia būtent jam. Tikslas nėra pasiekti paklusnumą – svarbu, kad mokymasis palaipsniui vėl taptų paties paauglio atsakomybe“, – sako R. Avramenko.
