Vaikas nebenori eiti į baseiną, vengia kūno kultūros pamokų, stovyklos ar bendrų nuotraukų? Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas nenoras, tačiau kada už jo slypi gėda, patyčių baimė ar svorio žeidžiama savivertė? Kaip tai atpažinti ir padėti vaikui ne gėdinant, o kuriant sveikesnę šeimos kasdienybę, pasakoja šeimos gydytoja Gabrielė Gergelienė.
Pasak gydytojos, vaikų antsvoris ar nutukimas dažnai paveikia ne tik fizinę sveikatą. Besiformuojančiai asmenybei kūno svoris gali tapti savivertės klausimu, ypač jei vaikas jaučiasi stebimas, lyginamas su kitais ar yra patyręs komentarų dėl išvaizdos.
„Vaikas gali pradėti vengti kūno kultūros pamokų, baseino, stovyklų, bendrų nuotraukų ar kitų situacijų, kuriose jo kūnas tampa labiau matomas. Iš šalies tai kartais palaikoma tingėjimu ar nenoru sportuoti, nors iš tiesų vaikas gali jausti gėdą, bijoti komentarų ar jau būti patyręs patyčias“, – sako G. Gergelienė.
Anot šeimos gydytojos, vaikai retai tiesiai pasako, kad jiems gėda. Dažniau jie renkasi paprastesnį paaiškinimą – „nenoriu“, „nemėgstu“, „neisiu“.
„Kartais vaikas iš tiesų nemėgsta sporto. Tačiau kartais už tų kelių žodžių slypi labai daug emocijų ir net skausmo. Galbūt kažkas klasėje jau pavadino jį storu, gal jis bijo, kad persirengimo kambaryje į jį žiūrės kiti vaikai, gal jau kartą buvo iš jo pasijuokta ir jis nebenori to patirti dar kartą“, – pasakoja gydytoja.
G. Gergelienės teigimu, taip gali susiformuoti uždaras ratas: vaikas traukiasi iš veiklų, mažiau juda, rečiau leidžia laiką su draugais, tampa uždaresnis, daugiau laiko praleidžia namuose, o prie to gali prisidėti ir emocinis valgymas. Todėl kalbant apie vaikų antsvorį ar nutukimą svarbu matyti ne tik kilogramus, bet ir vaiko savijautą.
Nutukimas nėra vien valios ar auklėjimo klausimas
Kaip pažymi šeimos gydytoja, vaikų antsvorio ar nutukimo nereikėtų aiškinti vien tuo, kad vaikas „per daug valgo“, „per mažai juda“ ar „neturi valios“.
„Vaiko svorį lemia genetika, hormonai, miegas, emocinė būsena, šeimos įpročiai, aplinka, net tai, kiek vaikas jaučiasi saugus ir kiek patiria streso. Todėl būtų neteisinga viską suvesti tik į auklėjimą ar valią“, – sako G. Gergelienė.
Dalis šių veiksnių susiję su biologija, dalis – su kasdienybe. Pavyzdžiui, miego trūkumas, nuolatinė įtampa ar emocinis valgymas gali keisti vaiko alkio ir sotumo pojūtį, o šeimos ritmas lemia, kokie mitybos, judėjimo ir poilsio įpročiai vaikui tampa įprasti.
„Šiandien žinome, kad nutukimas yra lėtinė liga. Jei sakome, kad vaikas tiesiog neturi valios, užkrauname jam atsakomybę už tai, ko jis vienas negali pakeisti“, – sako gydytoja.
Pasak jos, tai nereiškia, kad šeimos įpročiai nesvarbūs. Priešingai – šeima yra svarbiausia vaiko pagalbos sistema, tik jos vaidmuo turėtų būti ne vaiko gėdinimas ar bandymas jį „sutaisyti“, o sveikesnės kasdienybės kūrimas kartu.
Kada kreiptis į gydytoją ir ką jis vertina
G. Gergelienė ragina tėvus nelaukti, kol antsvoris virs nutukimu ar atsiras komplikacijų. Pasikonsultuoti su šeimos gydytoju verta pastebėjus staigų svorio augimą, sąnarių skausmus, knarkimą, greitą nuovargį, pasikeitusią emocinę būklę, veiklų vengimą ar kitus nerimą keliančius pokyčius.
„Tėvai dažniausiai geriausiai pažįsta savo vaiką. Mano darbe mamos pasakytas „jaučiu, kad kažkas ne taip“ ne kartą baigėsi savalaike diagnoze ir gydymu. Todėl šio vidinio jausmo nereikėtų ignoruoti“, – teigia gydytoja.
Natūrali proga pradėti pokalbį gali būti ir kasmetinė vaiko sveikatos patikra. Vis dėlto, anot gydytojos, apie svorį vis dar nedrąsu kalbėti ir tėvams, ir medikams. Tačiau nutylėjimas problemos neišsprendžia – priešingai, gali atimti galimybę padėti laiku.
„Vaikui nevertiname vien skaičiaus svarstyklėse. Vertiname augantį organizmą, jo raidą ir visą šeimos aplinką. Tikslas nėra kuo greičiau sumažinti svorį. Kartais pakanka sulėtinti svorio augimą, kol vaikas paauga“, – aiškina šeimos gydytoja.
Gydytojas matuoja ūgį, svorį, apskaičiuoja KMI, tačiau jį vertina pagal vaiko amžių, lytį ir augimo kreives. Prireikus taip pat vertinamas kraujospūdis, mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas, ekranų laikas, miegas, emocinė savijauta, šeimos ligų istorija, patyčios ar emocinis valgymas, gali būti atliekami gliukozės, glikuoto hemoglobino, lipidų, kepenų fermentų, skydliaukės funkcijos ar kiti tyrimai.
Pagalba prasideda nuo šeimos plano
Jei vaikui nustatomas antsvoris ar nutukimas, pagalba priklauso nuo jo amžiaus, svorio pokyčių, gretutinių ligų, emocinės savijautos ir šeimos įsitraukimo. Pirmiausia kalbama apie gyvensenos pokyčius, tačiau tai neturėtų būti griežta dieta, draudimai ar alinančios treniruotės.
„Visada pabrėžiu, kad gydome ne vaiką, o keičiame šeimos gyvenseną. Vaikui nereikia atskiro meniu ar griežtų taisyklių. Pokyčiai turi vykti šeimoje“, – sako G. Gergelienė.
Tokie pokyčiai gali prasidėti nuo paprastų dalykų: daugiau valgymų kartu be ekranų, mažiau saldžių ir gazuotų gėrimų, daugiau judėjimo, pakankamo miego, dažnesnio maisto gaminimo namuose. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip apie svorį kalbama.
„Vengčiau frazių: „tu per storas“, „mažiau valgyk“, „pažiūrėk į save“. Tokie žodžiai gali likti vaiko atmintyje visą gyvenimą. Daug prasmingiau sakyti: „Mūsų šeima nori būti sveikesnė. Pabandykime kartu judėti, gaminti namuose ir geriau išsimiegoti“, – pataria gydytoja.
Jei vaikas susiduria su žema saviverte, patyčiomis, emociniu valgymu ar valgymo sutrikimų rizika, gali prireikti psichologo pagalbos. Kai nutukimas yra didesnio laipsnio, jau matomi sveikatos sutrikimai arba nuoseklių gyvensenos pokyčių nepakanka, gydymo planas gali būti plečiamas – įtraukiamas vaikų endokrinologas, gydytojas dietologas ar kiti specialistai. Paauglystėje, esant nutukimo indikacijoms, gali būti svarstomas ir medikamentinis gydymas, pavyzdžiui, GLP-1 receptorių agonistų klasės vaistai, tarp kurių – semagliutidas. Konkretus gydymo būdas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į paauglio amžių, sveikatos būklę, nutukimo laipsnį ir kitus svarbius veiksnius.
