Atostogos dažniausiai prasideda ne tada, kai pasiekiame viešbutį ar pirmą kartą išgirstame jūros ošimą. Jos prasideda gerokai anksčiau – tada, kai susikrauname lagaminus, uždarome namų duris ir leidžiamės į kelią. Vieniems tai kelių valandų skrydis, kitiems – ilga kelionė automobiliu per kelias valstybes, o dar kiti pasirenka traukinį ar autobusą. Mintyse jau planuojame pirmą vakarienę, pasivaikščiojimą pajūriu ar susitikimą su seniai matytais artimaisiais, todėl retai susimąstome apie tai, kaip tą kelionę išgyvena mūsų kūnas.
Tik atvykus paaiškėja, kad jis kelionę prisimena geriau nei mes patys. Išlipus iš automobilio norisi išsitiesti, pečiai atrodo sunkesni nei buvo ryte, kaklas sukasi nebe taip lengvai, o nugara primena apie save vos tik bandome iškelti lagaminą iš bagažinės. Po ilgesnio skrydžio dažnas pirmiausia ne ieško gražiausio vaizdo pro oro uosto langą, o instinktyviai pasirąžo, pasuka pečius ar kelias sekundes pastovi vienoje vietoje bandydamas „pramankštinti“ sustingusias kojas. Toks jausmas pažįstamas daugeliui, tačiau dažnai jį priimame kaip neišvengiamą kelionės dalį.
Iš tiesų organizmas į ilgą kelionę reaguoja visai natūraliai. Jam nėra didelio skirtumo, ar penkias valandas praleidome automobilyje važiuodami į pajūrį, ar tiek pat laiko sėdėjome lėktuve skrisdami atostogauti į kitą šalį. Abiem atvejais kūnas ilgą laiką išlieka beveik toje pačioje padėtyje, o tai reiškia, kad dalis raumenų dirba be didesnių pertraukų, nors mums gali atrodyti, kad ilsimės.
Būtent čia slypi vienas didžiausių paradoksų. Kelionės metu dažnai jaučiamės pavargę ne todėl, kad per daug judėjome. Priešingai – todėl, kad judėjome per mažai. Organizmas buvo sukurtas nuolat keisti padėtį, vaikščioti, suktis, lenktis ir judėti įvairiomis kryptimis. Kai kelias valandas tenka sėdėti beveik nekeičiant kūno padėties, jis pradeda siųsti pirmuosius signalus, kad tokia būsena jam nėra įprasta.
Dauguma žmonių pastebi, kad ilgos kelionės pabaigoje kaklas tampa tarsi sunkesnis, pečiai nejučia pakyla aukščiau, o nugara atrodo pavargusi, nors tądien nebuvo jokio fizinio darbo. Tai nereiškia, kad kelionė pakenkė ar kad kiekvienas sustingimas yra sveikatos problema. Kur kas dažniau tai natūrali reakcija į ilgalaikį nejudrumą ir statinę apkrovą, kurią kelionės metu patiria įvairios raumenų grupės.
Neatsitiktinai vos sustoję degalinėje ar išlipę oro uoste beveik visi instinktyviai darome tą patį – išsitiesiame, pasukame kaklą, pasirąžome, kelis kartus pasukame pečius ar prasieiname kelis žingsnius. Niekas mūsų to nemoko. Taip elgtis „liepia“ pats organizmas. Jis tarsi primena, kad po kelių valandų nejudrumo jam vėl reikia to, kam buvo sukurtas – judėti.
Keliaujant automobiliu situacija dažnai tampa dar sudėtingesnė. Vairuotojas didžiąją laiko dalį išlaiko beveik tą pačią rankų padėtį, nuolat stebi kelią, o kaklo ir pečių raumenys ilgą laiką stabilizuoja galvą. Keleiviams atrodo, kad jie gali atsipalaiduoti labiau, tačiau ir jie dažniausiai praleidžia valandas beveik nekeisdami kūno padėties. Prie viso to prisideda oro kondicionierius, ribota erdvė kojoms ir noras kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą, todėl sustojimai dažnai atidedami dar keliolikai kilometrų.
Lėktuve situacija kiek kitokia, tačiau organizmui ji kelia panašų iššūkį. Vietos judėti mažiau, o ilgesnio skrydžio metu daugelis keleivių stengiasi kuo ilgiau išsėdėti savo vietoje, kad netrukdytų kitiems ar nepraleistų progos pamiegoti. Vis dėlto kūnas nemiega taip, kaip miega protas. Net užmerkus akis kaklo, pečių ir nugaros raumenys toliau dirba išlaikydami kūno padėtį, todėl pabudus gali atrodyti, kad pailsėjo tik mintys, bet ne pats kūnas.
Kodėl po ilgos kelionės pirmiausia sustingsta kaklas, pečiai ir nugara?
Vos tik išlipus iš automobilio ar lėktuvo dažniausiai pirmiausia pajuntame ne pavargusias kojas, o kaklą, pečius ir nugarą. Atrodo, kad vos prieš kelias valandas jautėmės visiškai gerai, tačiau dabar pasukti galvą tampa ne taip patogu, pečiai atrodo tarsi sunkesni, o pirmieji žingsniai primena, kad kūnas kelionę išgyveno visai kitaip nei mūsų mintys.
Mūsų raumenys buvo sukurti judėti. Kiekvienas žingsnis, pasilenkimas, rankos pakėlimas ar net galvos pasukimas leidžia vienoms raumenų grupėms dirbti, kitoms – pailsėti. Tačiau ilgos kelionės metu šis natūralus ritmas sulėtėja. Kaklo raumenys ilgą laiką stabilizuoja galvą, pečių juosta išlaiko beveik nekintančią padėtį, o nugara prisitaiko prie automobilio ar lėktuvo sėdynės. Nors tokia apkrova nėra intensyvi, ji tęsiasi valandų valandas, todėl organizmas paprasčiausiai pradeda pavargti nuo monotonijos.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad kelionės metu retai sėdime taip, kaip sėdėtume namuose. Automobilyje dažnai pasisukame į vieną pusę norėdami pasiekti daiktus, vairuotojas nuolat laiko rankas ant vairo, keleiviai remiasi į langą arba užsnūsta nepatogioje padėtyje. Lėktuve situacija panaši – galva nusvyra į šoną, pečiai susikūprina, o nugara prisitaiko prie sėdynės formos.
Kartais žmonės nustemba, kad po penkių valandų kelionės automobiliu jaučiasi pavargę beveik taip pat, kaip po aktyvios dienos. Tai nereiškia, kad organizmas nusilpo. Tiesiog jis ilgą laiką atliko visai kitokį darbą – ne judėjo, o nuolat stabilizavo kūną. Tokia statinė apkrova dažnai nepastebima iki tol, kol pagaliau atsistojame ir bandome žengti pirmuosius žingsnius.
Kodėl po kelionės sustingsta ne tik nugara, bet ir visas kūnas?
Tikriausiai ne kartą teko matyti oro uoste ar degalinėje žmones, kurie vos išlipę iš automobilio ar lėktuvo pirmiausia pakelia rankas į viršų, pasirąžo, pasuka liemenį ar kelis kartus pasilenkia. Dažniausiai tai vyksta visiškai nesąmoningai. Kūnas pats ieško būdo grįžti prie judėjimo, kurio jam trūko kelias valandas.
Ilgiau sėdint sulėtėja ne tik raumenų darbas. Visas kūnas pereina į tarsi taupesnį režimą. Judame mažiau, rečiau keičiame padėtį, mažiau dirba sąnariai, o kai kurioms raumenų grupėms tenka ilgiau išlaikyti tą pačią įtampą. Dėl šios priežasties atsistojus gali atrodyti, kad sustingęs ne vien kaklas ar nugara, bet ir visas kūnas. Kartais net pirmieji keli žingsniai atrodo neįprastai sunkūs, tačiau po kelių minučių vaikščiojimo šis jausmas pradeda mažėti.
Neatsitiktinai rekomenduojama reguliariai sustoti, trumpai pasivaikščioti ar bent kelias minutes pakeisti kūno padėtį. Keliaujant lėktuvu verta kartkartėmis atsistoti ir prasieiti praėjimu, o važiuojant automobiliu suplanuoti trumpas pertraukas net ir tada, kai atrodo, kad jų visai nereikia.
Ar galima padėti raumenims greičiau atsipalaiduoti po kelionės?
Grįžus namo arba atvykus į viešbutį daugelis instinktyviai nori kristi ant lovos ir daugiau nieko neveikti. Nors trumpas poilsis tikrai gali būti naudingas, bet daug geriau ramus pasivaikščiojimas, keli tempimo pratimai, šiltas dušas, kad sustingimo jausmas pradėtų mažėti.
Galim įtraukti ir papildomas raumenų priežiūros priemones. Vieniems malonesnis atrodo gaivinantis vėsinantis pojūtis, kiti renkasi šildantį komfortą, kuris padeda atsipalaiduoti po ilgo buvimo vienoje padėtyje. Specialistų rekomenduojama yra „Perskindol“ produktų linija, kurioje galima rasti gelių, purškiklių bei fluido, todėl kiekvienas gali pasirinkti pagal poreikius.
Svarbu prisiminti, kad niekas nepakeičia judėjimo, reguliarių pertraukų ar gydytojo konsultacijos, jei skausmas tampa stiprus ar nuolat kartojasi.Kartais didžiausia dovana kūnui po ilgo skrydžio ar kelionės nėra dar viena valanda ant sofos. Kartais jam labiausiai reikia galimybės vėl judėti taip, kaip jis buvo sukurtas – laisvai, natūraliai ir be skubėjimo.
