Mokydamiesi karatė ar kitų kovos menų, maži vaikai gali tobulėti tiek fiziškai, tiek emociškai – vienu metu jiems suteikiama galimybė pasiekti didžiausią savo potencialą. Mažų vaikų protas lengvai perima naujas idėjas ir metodus ir būtent vaikystė yra vienas geriausių laikotarpių pradėti eiti savigarbos, pagarbos kitiems, fizinės sveikatos ir emocinės pusiausvyros keliu.
Nors gynybiniai susidūrimai reikalauja įgūdžių, pasitikėjimas savimi ir gebėjimas pasipriešinti yra neįkainojamas, ypač tiems, kurie yra pažeidžiamo amžiaus. Karatė užsiėmimuose instruktoriai atlieka svarbiausią vaidmenį formuojant vaiko pasitikėjimą savimi. Nuolat padrąsindami ir konstruktyviai atsiliepdami instruktoriai sukuria aplinką, kurioje kiekvienas mokinys jaučiasi palaikomas, kad galėtų tobulėti. Šis teigiamas paskatinimas ne tik pažymi jų pasiekimus, bet ir įskiepija tikėjimą jų gebėjimu įveikti sunkumus atkakliai stengiantis ir atsidavus.
Karatė pamokos vyksta pagal klasifikavimo sistemą, kurioje aukštesni diržai reiškia geresnius įgūdžius. Kylant aukštyn, vaikai natūraliai atsiduria vaidmenyse, kuriuose jie rodo pavyzdį. Aukštesnius diržus turintys mokiniai dažnai būna žemesnio rango mokinių mentoriai, padedantys jiems suprasti technikas, padrąsinantys ir teikiantys paramą. Tokia mentorystės dinamika ne tik sustiprina mentoriaus įgūdžius, bet ir ugdo jaunesniųjų praktikuojančiųjų atsakomybės ir lyderystės jausmą.
Kovos menai yra įvairių formų, kiekviena iš jų turi savo patrauklumą. Atsižvelgiant į kovos menų rūšių gausą, vaikai turi begalinį pasirinkimą mokytis. Svarbu suprasti, kad karatė nėra sportas – šis fizinių ir protinių iššūkių stilius yra gyvenimo būdas, reikalaujantis visiško kovotojo proto ir kūno atsidavimo. Todėl kovos menų pamokose išugdyta savidisciplina apima ir kitas vaiko gyvenimo sritis.
