Kaip manote, kiek santaupų turi turėti nevaisinga šeima, norinti pradėti kūdikį padedant medikams? Piniginė išraiška gana įspūdinga. Tačiau naujagimio klyksmas – neįkainojamas.
Užjaučiami žvilgsniai – praeitis
Praėjęs birželis buvo paskelbtas nevaisingų šeimų mėnesiu. Poroms, negalinčioms susilaukti vaikų, sužibo viltis: gal valstybė ryšis joms bent kiek padėti materialiai? Bet šeimų, sūpuojančių dirbtiniu būdu praėtus kūdikius, patirtis kol kas su žemėm sulygina tokią viltį. Apvaisinimo procedūros mūsų šalyje, dejuojančioje dėl vis prastėjančios demografinės padėties, prieinamos tik tiems, kurie turi keliasdešimt tūkstančių litų santaupų.
Tačiau padedant medicinai pastojusios ir atžalų sulaukusios moterys neskaičiuoja išleistų tūkstančių. Jų svajonė susilaukti kūdikio virto realybe, ir dabar jau praeityje užjaučiami žvilgsniai ar kuždesiai už nugarų, kad nevaisingumas – Dievo rykštė, plakanti tėvais norinčius būti moterį ir vyrą.
„Ne veltui dauguma porų vengia viešumos. Geriausia tai išgyventi dviese”, – įsitikinusi 34 metų kaunietė Elžbieta, po ketverių metų pastangų sulaukusi pirmagimio. Vilnietė Virginija šeimos pagausėjimo sulaukė po keturiolikos metų. Trimetę metų dukrelę ji vadina stebuklu ir svajoja apie antrą atžalą.
Gandrų dairėsi metus
Motinystės instinktą kaunietė Elžbieta pajuto vėliau nei dauguma moterų – apie trisdešimtuosius gyvenimo metus. Iki tol ji džiaugėsi mėgstamu darbu, turiningu laisvalaikiu ir mylimo vyro draugija.
„Namuose ėmė trūkti dviejų mažų pėdučių tapenimo ir skardaus juoko. Supratau, kad turiu kažkuo rūpintis”, – apie širdyje užgimusius jausmus pasakojo moteris.
Po metus trukusių nesėkmingų bandymų pastoti ji nusprendė kreiptis į specialistus. Tąkart atlikus pradinius tyrimus jos organizme jokių pakitimų nebuvo rasta. Atsakymas, kurį po tyrimų išgirdo Elžbietos vyras, tapo šoku jiems abiems.
„Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad nevaisingumas – moterų bėda. Eidama pas medikus maniau, kad manyje kažkas negerai. Klydau. Vyro spermoje buvo per mažas spermatozoidų kiekis. Sužinojome, kad norint sulaukti mažylio, mums reikalinga medikų pagalba. Ilgai nedvejojome – jeigu medicina gali suteikti galimybę susilaukti vaikelio, kodėl tuo nepasinaudoti?” – prisiminimais dalijosi moteris.
Ketvirtas kartas nemelavo
Statistiškai sėkmė lydi tik trečdalį dirbtiniam apvaisinimui pasirengusių moterų. Eidama į pirmąją procedūrą Elžbieta žinojo apie tokį mažą sėkmės procentą.
Jos vyrui susitaikyti su šia statistika buvo kur kas sunkiau. Kodėl embrionas gali nustoti vystytis? Kodėl neprisitvirtina gimdoje? – šiuos klausimus apie tėvystę svajojantis vyras nuolatos kėlė ne tik Elžbietai, bet ir medikams.
Po pirmosios nesėkmingos procedūros jauno vyro galvoje klausimų atsirado dar daugiau. „Niekada nepamiršime pirmo karto. Stovėjome kartu prie specialisto kabineto durų, o aš galvojau: tegul tik įvyksta apvaisinimas, o aš tai tikrai, tikrai nepaleisiu”, – pasakojo moteris. Antrasis ir trečiasis bandymai taip pat buvo nesėkmingi.
„Jaučiau, kaip mane palieka vidinė stiprybė. Kaip maža mergaitė ėmiau tikėti ženklais, kurie lyg tyčia ėmė mane persekioti. Nepatikėsite, bet po pirmojo dirbtinio apvaisinimo procedūros prie automobilio radau čiulptuką. Po antrosios nepavykusios procedūros pajūryje radau kelis akmenukus su skylutėmis”, – su šypsena prisiminė Elžbieta. Per du metus Elžbietai buvo atliktos keturios procedūros. Po paskutiniosios moteris po širdimi pajuto spurdančią naują gyvybę.
„Nenoriu daug kalbėti apie praeitį. Dabartis yra čia, o visa kita – nesvarbu”, – žvelgdama į lovelėje gulintį sūnų šyptelėjo moteris.
Laukė keturiolika metų
Vilnietė Virginija Gadliauskienė motinystės džiaugsmą patyrė po keturiolikos metų laukimo. Dabar jos ir vyro Dainiaus namuose laksto mažutė mergaitė, o keturiasdešimtmetė neslepia svajojanti apie antrąją atžalą.
„Svajoju, bet nemanau, kad pasiryšiu šiam žingsniui. Dabar save reikia tausoti mažąjai Viltei. Ji mūsų turtas. Apie ją dabar sukasi mūsų gyvenimas”, – glostydama beveik trejų metukų dukros galvelę kalbėjo Virginija.
Moteris atvira – pirmaisiais santuokos metais jiedu su vyru negalvojo apie atžalas, šios mintys, o kartu ir nerimas aplankė kiek vėliau. „Daugiau nei metus nesisaugojome ir nepastojau. Tuomet į mano rankas papuolė straipsnis, kuriame buvo parašyta: jei per metus nesisaugodama moteris nepastoja – tai rimtas signalas”, – straipsnį citavo Virginija. Jau po kelių dienų, vilnietė skubėjo pas specialistus. Kiek vėliau tyrimai buvo atlikti ir jos vyrui.
„Beveik septynerius metus medikai nerado priežasčių, dėl ko aš nepastoju. Gėriau vaistus, leidausi vitaminus. Dabar, prisiminus tai, ima juokas”, – pasakojo Virginija. 2000-aisiais privačioje klinikoje sutuoktiniai išgirdo tai, ko negalėjo susapnuoti net blogiausiame sapne: vienintelė išeitis sulaukti atžalos – apvaisinimas mėgintuvėlyje.
Pinigais padėjo draugai
Tris kartus Virginijai į gimdą buvo perkelta šaldytų embrionų. Tiek pat kartų buvo atliktos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Po kiekvieno apsilankymo pas medikus moteris vylėsi, kad įvyks stebuklas.
„Tikiesi, lauki ir sužinai, kad nė vienas embrionas gimdoje neprisitvirtino. Tuomet imdavau savęs klausinėti, ar neverta sustoti. Patikėkite, morališkai atsigauti po kiekvienos netekties reikėdavo daug laiko”, – prisiminė pašnekovė.
Ketvirtasis kartas buvo lemtingas. Praėjus dviem savaitėms po apvaisinimo procedūros, kraujo tyrimai parodė, kad Virginija laukiasi. „Negalėjau kalbėti – tik verkiau. Vyras pamanė, kad procedūra vėl nepavyko. Kai sužinojo atsakymą – verkėme abudu”, – kalbant Virginijos akyse sužibo ašaros.
Moters skaičiavimais, svajonė jiems kainavo daugiau nei 40 tūkst. litų. Pusę šios sumos surinko Virginijai ir Dainiui padėjo surinkti judviejų draugai. „Esame dėkingi visiems. Savų pinigų būtų užtekę dviems procedūroms, o jų juk reikėjo dvigubai daugiau. Todėl puikiai suprantu šeimas, kurioms pritrūksta ne tik dar vienos procedūros, bet ir dar keliolikos tūkstančių litų”, – kalbėjo moteris.
