Nobel biocare

Kas etiškiau: abortas ar gimdyti nesveiką vaiką?

Lietuvoje įsiplieskusios diskusijos apie gyvybės apsaugą nuo jos užsimezgimo verda ir platesniuose mokslo vandenyse.

Bene daugiausiai etinių ginčų kelia dėl tobulėjančių technologijų atsiradusi galimybė dar negimusiam kūdikiui diagnozuoti paveldimas ligas, dėl kurių jis visą gyvenimą bus neįgalus.

Išgirdus diagnozę didžioji dalis abortų atliekama per 72 valandas

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto darbuotoja Violeta Araminaitė, Higienos instituto leidinyje „Visuomenės sveikata” surinkusi vienos ir kitos pusės argumentus, pasirodžiusius įvairių šalių mokslinėje literatūroje, teigia, kad atrankinių nėštumo nutraukimų, kai kūdikis gali gimti su negalia, populiarėjimas kelia vis didesnį nerimą.

„Neįgalumo baimė ir visuomenės spaudimas priimti socialiai populiarius sprendimus gali lemti nederamą reprodukcinį pasirinkimą. Paveikti bauginančios diagnozės, tėvai yra daug jautresni aplinkinių įtakai, todėl gali būti paskatinti pasirinkti nėštumo išeitį skubotai, neapsvarsčius pasirinktų alternatyvų bei pasekmių”, -teigia apžvalgos autorė.

Anot V. Araminaitės, jau prieš 4000 metų manyta, kad išvaizdos defektų turinčio kūdikio gimimas turėtų atnešti nelaimę – nuo stichijos sugriautų namų, bado, mirčių iki Dievų nemalonės. Nors kai kuriose visuomenėse asmenys, turintys matomų genetinių nukrypimų, netgi laikyti dieviškomis būtybėmis, antgamtiniais kūriniais, vis dėlto dažniausiai jie būdavo priimami kaip piktų dvasių įsikūnijimas ar nelaimės pranašas.

Pagal šiandieninę teisę prenatalinės diagnostikos pacientu yra laikoma motina, todėl būtent ji turi teisę pasirinkti nėštumo išeitį – jį tęsti arba nutraukti.

„Nėščiosios dažniausiai nėra pasiruošusios neįgalaus vaiko gimimui ir žinia apie vaisiaus įgimtą patologiją tampa dideliu emociniu sukrėtimu. Sužinojus neguodžiančią diagnozę apie būsimojo vaiko ligą, šeimą užgriūva daugybė baimių, abejonių, nepasitikėjimas savo jėgomis. Todėl specialisto, gebančio suteikti nešališką patologinio nėštumo išeičių ir pasekmių analizę besilaukiančiai porai, vaidmuo tiesiogine to žodžio prasme yra gyvybiškai svarbus”, – teigia V. Araminaitė.

Autorė apgailestauja, kad reali psichologinė pagalba, sprendžiant šeimai tokias skaudžias dilemas, sveikatos priežiūros įstaigose nėra numatyta. Todėl patologinis nėštumas išsaugomas daug rečiau nei nutraukiamas. Pavyzdžiui, Australijoje iš 164 tik 3 prenataliai nustatytų Dauno sindromo atvejų nėštumas išsaugotas. Paryžiuje 2001-2005 m. vykdyto tyrimo duomenimis, 95 proc. moterų, informuotų apie kūdikio 21-ąją trisomiją, nusprendė nėštumo netęsti. Kalifornijoje (JAV) 2006-2008 m. vykdyto tyrimo duomenys atskleidė, kad iš 17 sunkiausia cistinės fibrozės forma sirgusių vaisių nėštumas nebuvo nutrauktas tik vienu atveju. Vieno iš tyrimų duomenimis, išgirdus nepalankią diagnozę, didžioji dalis nėštumo nutraukimų įvykdoma per 72 valandas.

Aptariama ir materialinė našta visuomenei

Pasak autorės, egzistuoja pozicija, pagal kurią sprendimas nutraukti vaisiaus, pasižyminčio vystymosi ydomis, gyvybę laikomas savanaudišku ir nepateisinamu, kadangi motinos nerimas negali būti priežastis atimti vaisiaus teisę į gyvybę, o visuomenė, leidžianti tam nutikti, taip pat laikoma ydinga. Viename iš tyrimų nustatyta, kad net pusė moterų jaučia gedulo simptomus 6 mėnesius po aborto ir net trečdalis jų gedėjo po procedūros praėjus metams ir daugiau. Taigi vaisiaus netektis gali sukelti intensyvias emocines reakcijas, dažnai tapatinamas su sutuoktinio, tėvų ar vaiko netektimi.

Kitos pozicijos šalininkai teigia, kad ydingas tiek specialistų ar visuomenės spaudimas nutraukti gyvybę, kai argumentuojama, kad ji nėra verta gyventi, tiek spaudimas išsaugoti nėštumą, net jei šeima yra nepasirengusi auginti neįgalaus vaiko.

„Viena iš nėštumo išeičių, besilaukiant įgimtu neįgalumu pasižyminčio kūdikio, – abortas – daugelyje šalių lieka itin ginčytinu klausimu. Paprastai tai yra argumentuojama moters teise rinktis ir vaisiaus teise gyventi, todėl kompromisui tarp šių dviejų kraštutinių pozicijų vietos nedaug. Pastarajame kontekste nėra skirtumo tarp to, kokio sunkumo patologija nustatyta vaisiui, – gyvybės vertė turi nusverti visus galimus rūpesčius”, – apibendrina V. Araminaitė.

Anot autorės, visgi toks abortas skiriasi nuo savanoriško nėštumo nutraukimo, nes pastaruoju atveju šeima visai nenori turėti kūdikio. Pirmuoju atveju šeima pasirengusi auginti vaiką, tačiau galbūt dėl to, jog vaisius pasižymi tam tikromis nepageidaujamomis charakteristikomis, atsisako tai daryti.

Kita vertus, mokslininkai aptaria ir dar vieną ne mažiau svarbų aspektą – materialinę gerovę. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad vaiko neįgalumas mūsų šalyje turi neigiamos įtakos šeimos gyvenimo kokybei. Pasak moderniosios bioetikos teisės atstovų, nėra nieko gėdinga, kad priimdamos tokius sprendimus šeimos atsižvelgia į būsimus materialinius nuostolius. Panašiai situaciją vertina ir kai kurie medikai: vaiko neįgalumas paprastai daug kainuoja – šeimos pasirinkimas tampa kolektyviniu reikalu, nes išlaidos gula ne tik ant šeimos, bet ir ant visuomenės pečių.

„Nėštumo nutraukimo šalininkai teigia, kad esant galimybei rinktis tarp sveiko kūdikio ir apsigimusio, būtų neprotinga rinktis pastarąjį, kur kas išmintingiau būtų pamėginti „dar kartą”. Dažnas žmogus, žinodamas apie neįgalumo keliamus rūpesčius ir užjaučiantis tėvus bei būsimą kūdikį, nenorėtų, kad į pasaulį būtų sąmoningai paleistas vaikas, pasmerktas kančiai. Galbūt jei patys nenorėtume gyventi su spina bifida, neskatintume ir kitų būti pasmerktais gimti su šia nuolatinės slaugos reikalaujančia būkle. Toks „kaimyninis” interesas iliustruoja daugelio požiūrį į nesveiko vaiko gimimą: niekas nedraudžia, žinant vaiko patologiją, jo gimdyti, tačiau atsakomybė juo visą gyvenimą rūpintis, iliustruojant gresiančią situaciją ne pačiomis geriausiomis prognozėmis, tenka būtent tėvams”, – teigiama apžvalgoje.

Taip pat prisimenami autoriai, kurie įsitikinę, kad „nesant adekvačių priežasčių, vaikas yra skriaudžiamas, kai jis tyčia, žinant apie pasekmes, ar tiesiog iš nerūpestingumo atvedamas į pasaulį, pasižymėdamas sveikatos būkle, kuri vėliau išsivystys į reikšmingai didesnio laipsnio neįgalumą ar itin sumažėjusias gyvenimo alternatyvas, palyginti su kitais vaikais, su kuriais jis užaugs”.

Kita vertus, apsisprendimą negimdyti, autorės teigimu, gali lemti nuomonės apie neįveikiamus sunkumus auginant vaiką su negalia. Taip pat ji pabrėžia, kad pasitaiko specialistų, pateisinančių nėštumo nutraukimą tik konkrečiu sveikatos sutrikimo atveju, kai liga iš tiesų rimta. Pavyzdžiui, nesuaugę lūpos ar „vilko gomurys” šiandien jau laikomi kosmetiniais trūkumais, kurie pataisomi. Nepaisant to, didelė dalis šeimų, išgirdusios, kad vaisius pasižymi šia anomalija, pasiryžta nėštumą nutraukti.

Lietuviai pateisina bet kokius abortus

Lietuvoje jau keletą metų Bažnyčios atstovai bei jai prijaučiantys politikai kalba apie būtinybę įstatymo, kuris apskritai draustų abortus, išskyrus tuos atvejus, kai nėštumas kelia grėsmę moters ar vaisiaus sveikatai ir gyvybei. Tiesa, medicininės indikacijos, kurios leistų daryti abortą, iki šiol nebuvo apibrėžtos.

Apklausų duomenimis, 84 proc. lietuvių pateisintų abortą net dėl materialinių paskatų. Kaip parodė pernai DELFI užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai” atlikta apklausa, 36,3 proc. lietuvių mano, kad moteris turi teisę pati apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o 48 proc. abortą pateisina tam tikrais atvejais – dėl asmeninių aplinkybių, gimdyvės sveikatos ar kitų priežasčių. Kaip parodė, kategoriškai nepateisina abortų vos 9,2 proc. respondentų. Anot sociologų, tai rodo, kad bažnyčios įtaka silpnėja.

Pasak apklausos, visiškai pateisinti abortus dažniau linkusios pačios moterys, taip pat 36-45 metų, aukštesnio išsimokslinimo, aukštesnių pajamų, didmiesčių gyventojai. Griežtai prieš abortus dažniau pasisako vyriausio amžiaus, žemiausio išsimokslinimo, mažiausių pajamų, rajonų centrų gyventojai.

Šiuo metu Lietuvoje atliekama apie 7 tūkst. abortų per metus, per 100 iš jų – dėl medicininių indikacijų. Kasmet abortų skaičius mažėja. Specialistai šią tendenciją sieja su kontracepcijos populiarėjimu tarp porų.

Taip pat Lietuvoje buvo siūlymas įstatymų įteisinti nuostatą, pagal kurią būsimi medikai turėtų teisę atsisakyti mokytis daryti abortą, tačiau tam pasipriešino Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai, teigdami, kad medikas privalo mokėti atlikti šią procedūrą, kadangi jis gali atsidurti situacijoje, kai abortas bus būtinas gelbstint moters gyvybę.

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE