Vaikai gimsta „normalūs, telpantys į visas augimo ir vystymosi normas, ir „nenormalūs”. Pastaruosius ilgai ir atidžiai tiria gydytojai, ieškoma genetinių priežasčių, kodėl mažylis ilgai nepradeda kalbėti, kodėl jis vengia kontakto su kitais žmonėmis, ar panašiai. Bandoma rasti kokią nors ligą ar psichikos sutrikimą. Tačiau visada yra tam tikras procentas atvejų, kai neįmanoma paaiškinti, kodėl vaikas netelpa į vystymosi lentelių ribas.
Indigo spalvos aura
Maskvoje, kur šiuo metu aš dirbu, domimasi ir daug kalbama apie „indigo vaikus”. Šis pavadinimas kilęs iš žmogaus auros spalvos. Paprasta akimi neregimoje auroje dominuoja kuri nors spalva. Vaikai, kurie savo elgesiu, vystymusi neatitinka normų, paprastai skleidžia indigo spalvos aurą. Jie – „indigo vaikai”, originalūs, savotiški, dažnai talentingi. Galima netikėti ekstrasensų kalbomis, tačiau bet kuris pedagogas pripažins, kad yra tekę susidurti su mažyliais, kurie vienoje srityje gerokai atsilieka nuo bendraamžių, tačiau kitoje labai toli pralenkia.
Pagrindinis „indigo vaikų” skiriamasis bruožas -jie vėliau pradeda kalbėti. Sulaukęs 3,5 ar net 4 metų mažylis dar labai nedaug kalba arba visai nekalba. „Mama, bibi, lempa, niam niam” – toks žodynas primena metukų laiko kūdikio veblenimą. Mamos nerimauja: gal jis protiškai atsilikęs?
Mūsų laikais labai lengva ranka nustatomos diagnozės: sulėtėjęs vystymasis arba net autizmas. Norėčiau nuraminti mamas: kai vaikutis mažas, nustatyti tokį sutrikimą labai sudėtinga. Net jei vienas ar kitas gydytojas jūsų trimetukui paskubėjo priklijuoti etiketę, nepraraskite vilties, tikėkite savo vaiku. Ir būkite truputį inteligentiški… leisdami subtiliai vaiko sielai skleistis pamažu.
Kalbos vystymasis ir patirta baimė
Būtent subtilių niuansų pastebėjimas leis paaiškinti, kodėl atsilieka jūsų vaiko kalbinis vystymasis. Dirbdama esu susidūrusi su atvejais, kai pirmaisiais metais mažylis gugavo ir tarė skiemenis taip, kaip ir turėtų daryti jo amžiaus vaikutis. Tačiau staiga vystymasis sustojo, vaiko kalba pradėjo net degraduoti, ir būdamas trejų, jis kalba taip pat, kaip ir metukų laiko. Pokalbiuose su mamomis paaiškėdavo, kad būtent tuo metu mažylis kažko labai išsigando. Vieną vaikutį smėlio dėžėje užpuolė ir sužeidė šuo. Kitą labai išgąsdino girtuoklis gatvėje. Dar trečiu atveju vaikui vidinį šoką sukeldavo… įjungta buitinė technika. Ir dabar, mamai įjungus bulvių trintuvę, jis visas dreba. Jeigu jūsų vaiko kalbinio vystymosi procesą sutrikdė išgąstis, šokas, jis gali pradėti kalbėti ne palaipsniui, o staiga. Mažylis nustoja garsiai tarti skiemenis ir žodžius, tarsi kompiuteryje nuspaudus klavišą „stop”. Tačiau po kiek laiko jis gali prabilti žodžiais ir žodžių junginiais. Kalbos vystymasis vyko vaiko viduje, mes jo tiesiog negalėjome stebėti.
„Indigo” tyleniai
Indigo vaikai gali būti ir tyleniai intravertai, ir choleriški ekstravertai.
Jei auginate vaikutį, kurio judesiai lėti, kuris ilgai mąsto, prieš atlikdamas kokį darbą, lėtai atsisuka pašauktas, pastebėjote, kad jis primena mažą lėtapėdį meškiuką. Jokiu būdu nebandykite iš jo daryti dresiruotos cirko meškos! Tokie vaikai patys „noksta” viduje. Jie vėliau pradeda kalbėti, nes ilgai apmąsto supantį pasaulį, kol jį suvokia. Tačiau prabilę „meškiukai” gali nustebinti nepaprastai originaliomis savo mintimis. Tėvai ar darželio auklėtojos apstulbsta nuo genialių frazių, taiklaus humoro, pasakytų vaiko.
Kartais mamai baigiasi kantrybė, ir ji norėtų savo keturmetį meškiuką „paskubinti”, kad tik jis greičiau pradėtų taisyklingai kalbėti. Bet liaudies išmintis sako, kad viskas, kas gražu, sukuriama per ilgą laiką. Kalba irgi ilgas procesas. Jeigu specialistai nerado jokių ligos simptomų ir vystymosi patologijų, jums lieka patikėti, kad „nebyliukas” tiesiog savitas ir įdomus žmogutis, „indigo vaikas”. Kai jis suvoks supančią aplinką, jis tikrai prakalbės.
„Indigo” karštakošiai
Pasitaiko vaikų, kurie nenusėdi vietoje nė penkių minučių. Jie judrūs, ištvermingi ir tvirti. Tačiau kalbos vystymasis atrodo sulėtėjęs. „Bus futbolininkas, ne mokslininkas”,- nelinksmai juokauja tėvai.
Tačiau gali būti, kad vaiko psichinis vystymasis visiškai normalus, tačiau jo vidinis pasaulis toks savitas, toks kunkuliuojantis, kad vaikas tiesiog dar neranda žodinių formų, kaip tą pasaulį išreikšti. Jis irgi vieną dieną gali prakalbėti ištisais žodžiais ir žodžių junginiais, ir jo mintys bus tikrai originalios, netelpančius į jokius statistinius vidurkius…
Kaip padėti „indigo vaikams”
Tokie vaikai paprastai labai dėmesingi paaiškinimams. Kodėl reikia valyti dantis? Kodėl einant į lauką reikia pirštinių? Vaikui įdomi veiksmo logika, nes ji padeda greičiau įsiminti žodžius ir pradėti juos vartoti pačiam.
Pastebėjau, kad meno terapijos užsiėmimų metu „indigo vaikai” atsiveria, tarsi gėlytės išsiskleidžia. Vaikas atidaro savo sielos langelį. Daugeliui tėveliu atrodo, kad vaikas greičiau pradės kalbėti, jei daug laiko praleis su kitais vaikais, klausys televizoriaus – žodžiu, nuolat girdės kalbą. Tačiau kalbą gali lavinti ir tyli veikla.
Vaikai labai mėgsta lieti akvarelę. Liejant keičiasi spalvos, piešinio formos susimaišo, ištįsta, susilieja. Iš spalvinių dėmių atsiranda figūros, panašios į arkliuką, šuniuką, skėtį, saulę… Vaikui tai visada didelis atradimas. Iš abstrakcijos gimsta konkreti forma. Taip ir vaiko viduje, iš jausmų ir minčių daugybės gimsta konkretus žodis, tinkantis tai gyvenimo akimirkai. Vaikas išmoksta iš savo vidaus „išplukdyti” prasmingus garsus.
Kalbą lavina ir lipdymas. Ankstyvajame amžiuje labiausiai tinka lipdyti iš natūralios ir šiltos medžiagos – vaško. Vaikas savo pirščiukais iš gabalo vaško nulipdo paukščiukų, kiaušinukų ar blynų – iš „nieko” gimsta konkretus daiktas, turintis savo garsinį pavadinimą.
Žinoma, niekada nepakenks logopediniai žaidimai, jei jie bus žaidžiami atsipalaidavus, vaikui pačiam to norint. Pavyzdžiui, mama sėdi priešais vaikų ir pašnibždomis taria garsus, o vaikas bando kartoti. „Pažiūrėk, kaip sukasi liežuvėlis, kai tariu brrrr, o dabar pro lūpų vamzdelį eina ūuu, kaip gyvatė šnypščia ssss…” Prieš miegą mama gali sukalbėti vaikišką maldelę, kurią vaikutis kartotų savo mintyse. Kai kalbame sau, kai mąstome, žodžiai būna patys prasmingiausi.
Netempti ant bendro kurpalio
Auginant „indigo vaiką” tikriausiai vienas svarbiausių dalykų yra pagarba jam, jo vidiniam pasauliui. Kas pasakė, kad visi vaikai turi elgtis pagal kažkokias normas? Visi vienu metu pradėti kalbėti? Vienodai mylėti? Tempimas ant bendro kurpalio yra prievarta. O prievarta, kad ir kokia ji būtų – fizinė ar psichinė – žaloja žmogų, palikdama pėdsakus visų gyvenimą.
Galbūt tai laimė, kad į jūsų šeimą atskrido ne įprastas kopūstinis drugelis, o nematytas ir spalvingas drugys?
Autorius: gydomosios pedagogikos specialistė Tatjana Rožukienė
