Žmogus į šį pasaulį visur ateina vienodai, tik pasitinkamas skirtingai. Ar pagrįstas lietuvių nepasitenkinimas sveikatos priežiūra mūsų šalyje?
Jauna mama Šarūnė Jurėnaitė, gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, sutiko papasakoti savo gimdymo istoriją.
Turiu du vaikus. Abu juos gimdžiau Didžiojoje Britanijoje, Londone, kur gyvenu jau dvylika metų. Tarp vaikų – trejų metų skirtumas. Nors abu gimdymai buvo panašūs, bet pirmasis, natūralu, įsimintinesnis.
Kai įtariau, kad jau laukiuosi, man vienoje Londono ligoninių atliko nėštumo testą. Nieko nebuvau girdėjusi apie akušerių ginekologų konsultacijas ar kitokias apžiūras. Čia nėštumas ir kokie nors negalavimai, jei jų yra, dažniausiai nustatomi ištyrus šlapimą ar kraują. Pirmoji echoskopija buvo atlikta 14-ąją nėštumo savaitę, o antroji – 21-ąją, kai sužinojau, kad laukiuosi sūnelio.
Daugumoje Londono ligoninių yra gimdymo skyriai. Jų paslaugų lygis labai skiriasi, priklausomai nuo mikrorajono. Nuolat didėjantis imigrantų skaičius daro didelę įtaką medicinai, nemokamoms paslaugoms.
Kai laukiausi pirmojo vaikučio, o tai buvo prieš beveik šešerius metus, man buvo priskirta akušerė. Pas ją lankiausi ligoninėje, o paskutiniais nėštumo mėnesiais ji konsultuodavo mane namuose. Mane globojančiai medikei buvo galima skambinti bet kuriuo paros metu. Ji dalyvavo gimdyme, vėliau lankė mane ir mažylį namuose. Mokė maitinti krūtimi, maudyti. Man tikriausiai pasisekė, nes panašios privačios paslaugos būtų kainavusios apie 2 tūkst. svarų sterlingų.
Kiekviena gimdyvė Didžiojoje Britanijoje turi nėštumo istorijos knygelę su apžiūros įrašais. Į tą knygelę gimdyvė gali įrašyti savo pageidavimus, pavyzdžiui, norą gimdyti namuose, vandenyje, rinktis priemones skausmui malšinti. Gali įrašyti, kas jos pageidavimu dalyvaus gimdyme, nukirps virkštelę, kam pirmajam paduoti naujagimį. Gimdydama pirmą kartą aš nesureikšminau šių dalykų, bet paskui stebėjausi, kai akušerė nenuplautą sūnelį iškart padavė tėveliui, atskubėjusiam tiesiai iš darbo. Nepersirengusiam, nepersiavusiam. Nuo gimdymo stalo iškart buvau nusiųsta į dušą apsiprausti ir drebančiomis kojomis sekiau paskui akušerę į naujagimių skyrių kitame ligoninės gale.
Jei viskas gerai, ligoninėje praleidžiama 12 valandų. Sveikas naujagimis niekada neatskiriamas nuo mamos.
Kiekvieno atėjimas į gyvenimą yra skirtingas. Pirmą sūnų pagimdžiau vos tik nuvažiavusi į ligoninę. Mane priėmė akušerė praktikantė. Ji buvo išsigandusi labiau negu aš. Man buvo pranešta, kad gydytoja yra prie kitos gimdyvės, o mano akušerė nespėjo atvykti. Nepaisant to, ligoninės personalas buvo gana paslaugus ir malonus, po gimdymo, o gimdžiau naktį, pasiūlė skrudintos duonos ir arbatos su pienu.
Po trejų metų, gyvendama jau kitame Londono rajone ir besilaukdama antrojo vaiko, pati važinėjau į konsultacijas ligoninėje, kaskart patekdavau vis pas kitą akušerę.
Antrą kartą gimdyti buvo lengviau, nes jau turėjau patirties ir žinojau, kas manęs laukia. Tiesa, jaudinausi, kad niekas nepasiūlė atlikti jokių tyrimų. Turėjau pati jų prašyti ir netgi įrodinėti, kokie tyrimai man priklauso.
Atėjus laikui gimdyti, tiksliau prasidėjus sąrėmiams, pasiskambinau į ligoninės, kurią buvau išsirinkusi, priėmimo skyrių. Sąrėmiai labai sparčiai dažnėjo, todėl man liepė skubiai atvykti į ligoninę.
Ten ilgai laukti neteko. Vaikelį priėmė gydytoja ir dvi akušerės. Įtariu, kad sūnelio kaklą buvo apsivyniojusi virkštelė, bet man niekas nieko apie tai nesakė, į klausimus neatsakinėjo. Kaip ir buvau prašiusi, sūnelį iškart padėjo man ant krūtinės. Į palatą buvau nuvežta vežimėliu. Tikra prabanga, palyginus su pirmuoju gimdymu. Apie jos pirkimą, dedant medikui voką į kišenę, negali būti nė kalbos.
