Eprosartanas 28 tabletės ATC kodas: C09CA02
Preparato sudėtyje yra eprosartano mesilato kiekis, atitinkantis 600 mg (TEVETEN 600) laisvos eprosartano bazės.
600 mg balta, kapsulės formos plėvele dengta tabletė. Ji yra geriama.
Eprosartanu yra gydoma pirminė hipertenzija.
Rekomenduojama dienos dozė yra 600 mg. Ją reikia gerti iš ryto. Kol pasireiškia pageidaujamas poveikis ir atsižvelgiant į kraujospūdžio reakciją dienos dozę galima didinti daugiausiai iki 800 mg. Vaisto vartojantiems ligoniams dažniausiai didžiausias kraujo spaudimą mažinantis poveikis pasireiškia po 2 – 3 savaičių. Pacientų, kurie 8 savaites kasdien vartojo ne daugiau kaip 1200 mg preparato, klinikinio stebėjimo duomenimis, gydymas buvo veiksmingas, priklausomumo tarp nepageidaujamo poveikio ir dozės nenustatyta. Kraujo spaudimą galima mažinti vien eprosartanu arba, ypač jei būtinas stipresnis kraujo spaudimą mažinantis poveikis, vaisto galima vartoti kartu su kitokiais medikamentais nuo hipertenzijos, pvz., tiazidų grupės diuretikais, kalcio kanalų blokatoriais.
Eprosartano vartojimas nuo valgymo laiko nepriklauso. Pagyvenę pacientai Pagyvenusiems žmonėms dozės koreguoti nereikia. Vaikai Ar medikamentas veiksmingas ir ar jo saugu vartoti vaikams, nenustatyta, todėl šiuo preparatu gydyti vaikus nerekomenduojama. Dozavimas ligoniams, kurių nepakankama kepenų veikla Žmonėms, sergantiems kepenų veiklos nepakankamumu, dozės keisti nereikia. Dozavimas ligoniams, kurių nepakankama inkstų veikla Pacientams, kuriems yra vidutinio sunkumo arba sunkus inkstų veiklos nepakankamumas (kreatinino klirensas mažesnis negu 60 ml/min.), dienos dozė turi būti ne didesnė kaip 600 mg.
Padidėjęs jautrumas bet kuriai sudedamajai preparato medžiagai. Nėštumo ir žindymo laikotarpis.
Pacientams, kurių organizme labai didelis skysčio ir (arba) druskų trūkumas (pvz., ligonis gydomas didele diuretikų doze), pradėjus vartoti eprosartano, gali pasireikšti simptominė hipotenzija, todėl prieš pradedant gydymą reikia sunormalinti natrio ir (arba) skysčių tūrį. Inkstų nepakankamumas Pacientams, kurių inkstų veikla priklauso nuo renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos aktyvumo (pvz., ligoniams, sergantiems sunkiu širdies nepakankamumu, abiejų inkstų arterijų arba vienintelio inksto arterijos stenoze), angiotenziną konvertuojančių fermentų (AKF) inhibitoriai gali sukelti oliguriją ir (arba) progresuojančią azotemiją bei ūminį inkstų veiklos nepakankamumą (pastaroji komplikacija retesnė). Kadangi ligonių, sergančių sunkiu širdies nepakankamumu ar inkstų arterijų stenoze, gydymo eprosartanu patirtis nepakankama, teigti, kad dėl renino, aldosterono ir angiotenzino sistemos slopinimo medikamentas negali sutrikdyti inkstų veiklos, negalima. Gydomiems eprosartanu ligoniams, kurių sutrikusi inkstų veikla, prieš pradedant vartoti vaisto ir reguliariai gydymo metu reikia stebėti inkstų veiklos rodmenis. Jei inkstų veikla pablogėja, reikėtų iš naujo apsvarstyti gydymo eprosartanu tinkamumą.
Klinikai reikšmingos vaistų sąveikos nepastebėta. Eprosartanas neveikia digoksino farmakokinetikos ir varfarino bei gliburido (glibenklamido) farmakodinamikos. Nei ranitidinas, nei ketokonazolis ar flukonazolis nedaro jokio poveikio eprosartano farmakokinetikai. Šio vaisto yra saugu vartoti kartu su tiazidų grupės diuretikais, pvz., hidrochlortiazidu, ir kalcio kanalų blokatoriais, pvz., lėčiau veikliąją medžiagą atpalaiduojančiu nifedipinu. Tokiu atveju klinikai reikšmingos nepageidaujamos sąveikos nebūna. Be to, jo yra saugu vartoti su lipidų kiekį kraujyje mažinančiais vaistais (lovastatinu, simvastatinu, pravastatinu, fenofibratu, gemfibroziliu, niacinu). Jei AKF inhibitorių vartojama kartu su ličio preparatais, laikinai padidėja šio elemento koncentracija kraujyje bei toksinis poveikis. Nepaisant to, kad tokios eprosartano ir ličio preparatų sąveikos nepastebėta, jos galimybės atmesti negalima, todėl minėtų preparatų vartojant kartu, patariama atidžiai stebėti ličio koncentraciją serume. Nustatyta, kad eprosartanas in vitro žmogaus kepenų citochromo P450 sistemos fermentų CYP1A, 2A6, 2C9/8, 2C19, 2D6, 2E ir 3A neslopina.
Nėštumas. Eprosartano vartojimo nėštumo metu patirtis maža. Paskutiniuosius 6 nėštumo mėnesius vartojami tiesiogiai veikiantys renino, aldosterono ir angiotenzino sistemą vaistai gali sukelti vaisiaus ir naujagimio pažeidimą arba net mirtį. Eprosartano, kaip ir kitokių renino, aldosterono ir angiotenzino sistemą veikiančių preparatų, nėščioms moterims reikėtų nevartoti. Jei moteris pastoja, tokių medikamentų vartojimą reikėtų nutraukti kiek galima greičiau. Žindymas. Eprosartano žindyvei vartoti draudžiama (žr. 4.3 skyrių „Kontraindikacijos”).
Farmakodinaminės eprosartano savybės yra tokios, jog poveikis gebėjimui vairuoti ar valdyti mechanizmus vargu ar galimas. Vairuotojams ir veikiančių įrenginių prižiūrėtojams reikia nepamiršti, kad vartojant vaistų nuo kraujo spaudimo retkarčiais gali pasireikšti svaigulys ar nuovargis.
Klinikinio stebėjimo, kurio metu buvo lygintas preparato ir placebo nepageidaujamas poveikis, duomenimis, placebo ir eprosartano nepageidaujamo poveikio atvejų kiekis buvo panašus. Nepageidaujamas poveikis dažniausiai buvo lengvas ir laikinas. Dėl jo reikėjo nutraukti vaisto vartojimą tik 4,1 % pacientų (placebo vartojusių ligonių – 6,5 %), dalyvavusių klinikiniame stebėjime, kurio metu buvo lygintas eprosartano ir placebo nepageidaujamas poveikis. Retai gali pasireikšti galvos skausmas, svaigulys bei silpnumas. Labai retai pastebėta hipotenzijos, įskaitant nuo kūno padėties priklausomą kraujospūdžio sumažėjimą, atvejų. Retai atsiranda odos reakcija: išbėrimas, niežulys, dilgėlinė. Labai retai pasireiškia veido pabrinkimas ir (arba) angioedema.
Duomenų apie vaisto perdozavimą žmogui yra nedaug. Išgertas eprosartanas yra toleruojamas (didžiausia žmogaus išgerta vienkartinė dozė yra 1200 mg dozę). Perdozavus dažniausiai galima hipotenzija, todėl jei atsiranda jos simptomų, reikia pradėti palaikomąjį gydymą.
Farmakodinaminės savybės Angiotenzino II receptorių antagonistai dalijami į tris grupes: ne bifeniltetrazolio, bifeniltetrazolio ir neheterociklinių junginių. Eprosartanas yra stiprus sintetinis, ne bifeniltetrazolio grupės angiotenzino II receptorių antagonistas. Jis selektyvia i prisijungia prie AT1 receptorių. Angiotenzinas II yra stipriai sutraukianti kraujagysles medžiaga ir pagrindinis aktyvus renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos hormonas, kuris yra viena iš labai svarbių hipertenzijos atsiradimo priežasčių. Angiotenzinas II prisijungia prie įvairiuose audiniuose, pvz., kraujagyslių raumenyse, antinksčiuose, inkstuose, širdyje esančių AT1 receptorių ir sukelia svarbų biologinį poveikį: sutraukia kraujagysles, sulaiko natrį, skatina aldosterono išsiskyrimą. Neseniai nustatyta, kad angiotenzinas veikia širdies ir lygiųjų raumenų ląstelių augimą, todėl skatina širdies ir kraujagyslių hipertrofiją. Sveikiems savanoriams eprosartanas slopino angiotenzino II poveikį kraujo spaudimui, inkstų kraujotakai bei aldosterono sekrecijai. Hipertenzija sergantiems pacientams, vartojusiems eprosartano kartą per dieną arba dienos dozę gėrusiems per du kartus, kraujo spaudimas sumažėjo beveik vienodai. Pirma medikamento dozė nesukelia ortostatinės hipotenzijos, vaistas 24 valandas nuosekliai ir tolygiai palaiko sumažėjusį kraujo spaudimą. Eprosartano vartojimo nutraukimas nesukelia staigaus kraujo spaudimo padidėjimo, vadinamosios atoveiksmio hipertenzijos. Ligoniams, sergantiems hipertenzija, dėl kraujo spaudimo sumažėjimo širdies susitraukimų dažnumas nepakinta. Eprosartanas nekeičia nevalgiusių pacientų kraujyje cukraus kiekio bei hipertenzija sergančių nevalgiusių ligonių trigliceridų, bendro cholesterolio ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekio. Medikamentas nesutrikdo inkstų autoreguliacijos mechanizmų. Nustatyta, kad sveikų suaugusių vyrų organizme eprosartanas didina vidutinę efektyvią plazmos srovę pro inkstus. Šis medikamentas palaiko pirmine hipertenzija ar inkstų veiklos nepakankamumu sergančių ligonių inkstų veiklą. Eprosartanas nemažina glomerulų filtracijos greičio sveikiems vyrams ir ligoniams, sergantiems hipertenzija ar įvairaus laipsnio inkstų nepakankamumu. Jo vartojant didėja natrio kiekis sveikų žmonių, kuriems apribotas druskos vartojimas, šlapime. Kadangi vaistas organizme nesulaiko natrio ir neblogina inkstų veiklos, juo saugu gydyti ligonius, sergančius hipertenzija ar įvairaus laipsnio inkstų nepakankamumu. Eprosartanas nesukelia reikšmingų šlapimo rūgšties išskyrimo į šlapimą pokyčių. Medikamentas nestiprina su bradikininu (jo sintezėje dalyvauja AKF) susijusių pokyčių, pvz., kosulio. Specialaus tyrimo, kurio metu buvo lyginta pacientų, gydytų eprosartanu arba AKF inhibitoriais, kosulys, duomenimis, eprosartano vartoję ligoniai kosėjo mažiau, negu pacientai, gydyti AKF inhibitoriais (1,5 % palyginti su 5,4 %, duomenys statistiškai patikimi, p<0,05). Kitų šaltinių duomenimis, eprosartanu gydyti ligoniai kosėjo mažiau, negu ligoniai, gydyti AKF inhibitoriais (21,2 % palyginti su 29,9 %, duomenys statistiškai patikimi, p<0,05). Tolesnio tyrimo, kuriame dalyvavo anksčiau AKF inhibitoriais gydyti ligoniai, kuriems šis vaistas sukėlė kosulį, metu nustatyta, kad džiūvimo pojūtis ir nuolatinis kosulys atsirado 2,6% ligonių, vartojusių eprosartano, 2,7 % pacientų, vartojusių placebo, bei 25 % ligonių, gydytų AKF inhibitoriais. Džiūvimo pojūčio ir nuolatinio kosulio atvejų kiekis eprosartanu gydytų pacientų grupėje buvo statistiškai patikimai (p<0,01) mažesnis, negu AKF inhibitoriais gydytųpacientų grupėje, o tarp eprosartano ir placebo vartojusių ligonių grupės tokio skirtumo nebuvo. Kitų šaltinių duomenimis, kosulio atvejų eprosartanu gydytų žmonių grupėje buvo mažiau (p<0,01), negu AKF inhibitorių vartojusių ligonių grupėje, o tarp eprosartano ir placebo vartojusių pacientų grupės tokio skirtumo nebuvo. Be to, 6 klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo 1554 pacientai, ir kurie buvo atlikti dvigubu aklu metodu, išsamios duomenų analizės metu nustatyta, kad pačių pacientų pastebėto kosulio atvejų kiekis eprosartanu gydytiems ligoniams (3,5 %) yra tos pačios eilės, kaip ir ligoniams (2,6 %), vartojusiems placebą. Trijų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo 791 pacientas, duomenimis, eprosartano kraujo spaudimą mažinantis poveikis buvo bent jau ne mažesnis negu AKF inhibitoriaus enalaprilio ir pasireiškė didesnio eprosartano veiksmingumo tendencija.
Farmakokinetinės savybės Išgėrus vieną kartą 300 mg eprosartano, dėl per mažos rezorbcijos jo absoliutus biologinis pasisavinimas yra 13 %. Jei nevalgęs pacientas išgeria vienkartinę dozę, didžiausia eprosartano koncentracija plazmoje būna po 1 – 2 val. Vaisto koncentracijos priklausomumo nuo dozės tyrimo duomenimis, jei vartojama 100 – 200 mg eprosartano, jo koncentracija plazmoje priklauso nuo dozės, tačiau mažiau, negu tokiu atveju, jei vartojama 400 mg arba 800 mg preparato. Galutinis išgerto medikamento pusinės eliminacijos periodas dažniausiai yra 5 – 9 val. Ilgai vartojamas medikamentas organizme nesikaupia. Maistas lėtina kartu vartojamo preparato rezorbciją, todėl šiek tiek (mažiau negu 25 %) sumažėja didžiausia vaisto koncentracija plazmoje (Cmax) bei plotas, kurį koordinačių sistemoje riboja koncentracijos kreivė (AUC), tačiau toks poveikis klinikai yra nereikšmingas. Maždaug 98 % eprosartano prisijungia prie plazmos baltymų ir toks jo junginys su baltymu, kai vartojama gydomoji dozė, vaisto koncentracijų diapazone yra pastovus. Preparato prisijungimo prie plazmos baltymų laipsnis nepriklauso nuo lyties, amžiaus, kepenų veiklos sutrikimo, nedidelio arba vidutinio laipsnio inkstų veiklos nepakankamumo, tačiau nustatyta, kad jis gali sumažėti kai kuriems pacientams, sergantiems sunkiu inkstų veiklos nepakankamumu. Žmogui išgėrus arba suleidus į veną radioaktyviąja anglimi (14C) žymėto eprosartano, kraujyje ir išmatose buvo vienintelė giminiška medikamentui medžiaga eprosartanas. Su šlapimu išskiriamų radioaktyviųjų medžiagų maždaug 20 % buvo eprosartano acilgliukuronido ir 80 % nepakitusio eprosartano. Tariamasis eprosartano pasiskirstymo tūris yra maždaug 13 litrų, bendras plazmos klirensas – 130 ml/min. Medikamentas šalinamas su tulžimi ir pro inkstus. Suleidus į veną radioaktyviąja anglimi (14C) žymėto eprosartano, maždaug 61 % radioaktyviųjų medžiagų išsiskyrė su išmatomis ir maždaug 37 % – su šlapimu. Išgėrus radioaktyviąja anglimi (14C) žymėto eprosartano, maždaug 90 % radioaktyviųjų medžiagų išsiskyrė su išmatomis ir maždaug 7 % – su šlapimu. Pagyvenusiems pacientams maždaug du kartus padidėja eprosartano Cmax bei AUC, tačiau dėl to keisti dozavimą nebūtina. Ligoniams, sergantiems kepenų veiklos nepakankamumu, maždaug 40 % padidėja eprosartano AUC (bet ne Cmax ), tačiau dėl to keisti dozavimą nebūtina. Ligoniams, sergantiems vidutinio sunkumo inkstų veiklos nepakankamumu (kreatinino klirensas yra 30 – 59 ml/min.), eprosartano AUC ir Cmax būna maždaug 30 %, sergantiems sunkiu inkstų veiklos nepakankamumu (kreatinino klirensas yra 5 – 29 ml/min.), – maždaug 50 % didesni negu sveikiems žmonėms, tačiau dėl to keisti dozavimą nebūtina. Vyrų ir moterų organizme eprosartano farmakokinetika vienoda.
Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys Bendras toksinis poveikis Žiurkėms 6 mėnesius ir šunims 12 mėnesių kasdien sugirdyta 1000 mg/kg kūno svorio arba mažesnė eprosartano dozė statistiškai patikimo toksinio poveikio nesukėlė. Poveikis dauginimuisi Nustatyta, kad vaikingoms triušėms vėlyvuoju vaikingumo periodu kasdien vartojant po 10 mg eprosartano, tikriausiai dėl medikamento poveikio renino, aldosterono ir angiotenzino sistemai, dažniau žūva vaisius ir krenta vaikingos patelės. Vartojant per dieną 3 mg/kg kūno svorio, medikamentas sukelia toksinį poveikį vaikingai patelei, bet ne vaisiui. Toksinis poveikis genams Toksinio poveikio genams in vitro ir in vivo tyrimų metu nepastebėta. Kancerogeninis poveikis 2 metų tyrimo, kurio metu žiurkės kasdien vartojo po 600 mg/kg kūno svorio, pelės – 2000 mg/kg kūno svorio dozę, duomenimis, vaistas kancerogeninio poveikio nesukėlė.
Pagalbinių medžiagų sąrašas Tabletės branduolys Laktozės monohidratas, mikrokristalinė celiuliozė, gelifikuotas krakmolas, kroskarmeliozės natrio druska (600 mg tabletėse nėra), magnio stearatas, krospovidonas (tik 600 mg tabletėse). Tabletės plėvelė Dviejų stiprumų eprosaratano tabletės yra skirtingo dydžio ir spalvos. Vadinasi, plėvelės sudėtis taip pat yra skirtinga. Abiejų stiprumų tablečių plėvelės sudėtyje yra hipromeliozės, titano dioksidas (E–171) ir makrogolio. Plėvelės sudėties skirtumai iš vardyti lentelėje.
Tabletės stiprumas 400 600 Tabletės spalva Rausva Balta Geltonasis geležies oksidas (E172) + Raudonasis geležies oksidas (E172) + Polisorbatas 80 + +
Nesuderinamumas Nepastebėtas.
Tinkamumo laikas 400 mg tabletės PVC/PVdC/Al lizdinės pakuotės lakštų – 2 metai PVC/Aclar/Al lizdinės pakuotės lakštų arba buteliuko – 2 metai 600 mg tabletės PVC/Aclar/Al lizdinės pakuotės lakštų arba buteliuko – 2 metai.
Specialios laikymo sąlygos Medikamentą reikia laikyti ne aukštesnėje kaip 25o C temperatūroje.
Pakuotės pobūdis ir turinys Neskaidrūs arba skaidrūs PVC/PVdC/Al arba PVC/Aclar/Al pakuotės lakštai arba HDPE buteliukai.
Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija Specialios taisyklės nebūtinos.
Registravimo liudijimo turėtojas Solvay Pharmaceuticals B. V. C. J. van Hautenlann 36, Nh – 1381 CP Weesp Olandija
