Kiekvienoje tabletėje yra 40 mg telmisartano.
Tabletės.
Vaistas vartojamas pirminei arterinei hipertenzijai gydyti.
Suaugusiems Rekomenduojama telmisartano dozė – 40 mg vieną kartą per dieną. Kai kuriems ligoniams gali užtekti 20 mg paros dozės. Jei kraujospdžio nepavyksta sumažinti iki norimų verčių, galima padidinti telmisartano dozę iki 80 mg vieną kartą per dieną. Užuot padidinus dozę telmisartaną galima vartoti kartu su tiazidiniais diuretikais, pvz., hidrochlorotiazidu, nes įrodyta, kad jų kraujospdį mažinantis poveikis susideda su telmisartano poveikiu. Prieš padidinant vaisto dozę reikėtų prisiminti, kad jo antihiperte nzinis poveikis paprastai tampa didžiausias po 4-8 gydymo savaičių (žr. „5.1. Farmakodinamika”). Inkstų funkcijos sutrikimas Sergant lengvu arba vidutiniu inkstų nepakankamumu, nereikia keisti vaisto dozių (žr. „4.4. Ypatingi įspėjimai ir atsargumo priemonės”). Kepenų funkcijos sutrikimas Sergant lengvu arba vidutiniu kepenų nepakankamumu, reikėtų neviršyti 40 mg vaisto paros dozės (žr. „4.4. Ypatingi įspėjimai ir atsargumo priemonės”). Senyviems žmonėms Nereikia keisti dozių. Vaikams Nežinoma, ar pritoras btų veiksmingas ir saugus, skiriant jį vaikams ir paaugliams iki 18 metų.
* Padidėjęs jautrumas veikliajai medžiagai arba kuriems nors užpildams. * Nėštumas ir maitinimas krtimi (žr. „4.6. Nėštumas ir maitinimas krtimi”). * Obstrukcinės tulžies latakų ligos. * Sunkus kepenų nepakankamumas. * Sunkus inkstų nepakankamumas. 4.4. Ypatingi įspėjimai ir atsargumo priemonės Renovaskulinė hipertenzija Gydant ligonius su abiejų inkstų arterijų stenoze arba vienintelio veikiančio inksto arterijos stenoze vaistais, veikiančiais renino-angiotenzino-aldosterono sistemą, padidėja sunkios hipotenzijos ir inkstų nepakankamumo rizika. Inkstų funkcijos sutrikimas ir inkstų transplantacija Skiriant pritorą ligoniams, kurių inkstų funkcija sutrikusi, rekomenduojama reguliariai tirti kalio ir kreatinino koncentraciją kraujo plazmoje. Ligonių, kuriems neseniai persodintas inkstas, gydymo pritoru patirties nėra. Intravaskulinė hipovolemija Jei dėl gydymo didelėmis diuretikų dozėmis, valgomosios druskos kiekio apribojimo, viduriavimo arba vėmimo atsiranda hipovolemija ir (arba) hiponatremija, telmisartanas gali sukelti simptominę hipotenziją (ypač pirmoji jo dozė). Prieš skiriant pritorą reikėtų koreguoti šiuos veiksnius bei hipovolemiją ir (arba) hiponatremiją. Kitos bklės, kai suaktyvėja renino-angiotenzino-aldosterono sistema Jei ligoniams, kurių kraujospdis ir inkstų funkcija labiausiai priklauso nuo renino-angiotenzino-aldosterono sistemos aktyvumo – pavyzdžiui, sergantiems sunkiu staziniu širdies nepakankamumu arba inkstų liga (taip pat ir inkstų arterijų stenoze), – skiriami vaistai, veikiantys šią sistemą, tyrimų duomenimis jie gali sukelti minę hipotenziją, hiperazotemiją, oliguriją arba (retai) minį inkstų nepakankamumą. Pirminis aldosteronizmas Pirminiu aldosteronizmu sergantys ligoniai paprastai nereaguoja į renino-angiotenzino-aldosterono sistemą slopinančius vaistus. Todėl jiems nerekomenduojama vartoti telmisartano. Aortos ir mitralinio vožtuvo stenozė, obstrukcinė hipertrofinė kardiomiopatija Ligoniai, sergantys aortos arba mitralinio vožtuvo stenoze arba obstrukcine hipertrofine kardiomiopatija, turėtų ypač atsargiai vartoti telmisartaną ir kitus kraujagysles plečiančius vaistus. Hiperkalemija Gydant kitais vaistais, veikiančiais renino-angiotenzino-aldosterono sistemą, gali atsirasti hiperkalemija, ypač sutrikus inkstų funkcijai ir (arba) esant širdies nepakankamumui. Nors vartojant telmisartaną to nebuvo, rekomenduojama atidžiai stebėti kalio koncentraciją tokių ligonių kraujo plazmoje. Atsižvelgiant į kitų renino-angiotenzino-aldosterono sistemą veikiančių vaistų vartojimo patirtį tikėtina, kad skiriant kartu su pritoru kalį tausojančius diuretikus, kalio preparatus, kalio turinčius druskos pakaitalus bei vaistus, galinčius padidinti kalio koncentraciją kraujo plazmoje (pvz., hepariną), gali atsirasti hiperkalemija, todėl šiuos vaistus reikėtų skirti atsargiai. Kepenų funkcijos sutrikimas Didžioji telmisartano dalis išskiriama su tulžimi. Tikėtina, kad sergant tulžies latakų obstrukciją sukeliančiomis ligomis bei sunkiu kepenų nepakankamumu vaisto eliminacija gali sulėtėti. Todėl tokiais atvejais negalima vartoti telmisartano (žr. „4.3. Kontraindikacijos”). Lengvu arba vidutiniu kepenų nepakankamumu sergantiems ligoniams telmisartaną reikia vartoti labai atsargiai. Skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opaligės pamėjimas ir kitos skrandžio bei žarnyno ligos Sergant šiomis ligomis telmisartanas dažniau turi šalutinį poveikį virškinimo traktui negu placebo. Klinikinių tyrimų metų retai pasitaikydavo kraujavimas iš virškinimo trakto – daugiausia ligoniams, sergantiems lėtinėmis skrandžio ir žarnyno ligomis. Todėl tokiems pacientams telmisartaną reikia vartoti atsargiai. Sorbitolis Rekomenduojamoje pritoro 40 mg tablečių paros dozėje yra 338 mg sorbitolio. Todėl pritoras netinka įgimto fruktozės netoleravimo atveju. Kiti įspėjimai Tikriausiai telmisartanas ir kiti angiotenzino antagonistai baltaodžių kraujospdį sumažina labiau negu juodaodžių, nes tokią savybę turi angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (greičiausiai dėl to, kad hipertenzija sergančių juodaodžių ligonių kraujyje dažniau bna maža renino koncentracija). Jei telmisartanas arba kitas antihipertenzinis vaistas per daug sumažina kraujospdį ligoniams, sergantiems išemine kardiopatija arba išemine širdies liga, juos gali ištikti miokardo infarktas arba insultas.
Telmisartanas gali sustiprinti kitų antihipertenzinių vaistų kraujospūdį mažinantį poveikį. Kitokios kliniškai reikšmingos sąveikos nepastebėta. Farmakokinetikos tyrimuose telmisartanas skirtas su šiais junginiais: digoksinu, varfarinu, hidrochlorotiazidu, glibenklamidu, ibuprofenu, paracetamoliu ir amlodipinu. Nustatyta, kad vidutinė digoksino koncentracija kraujo plazmoje padidėjo 20% (vienu atveju 39%), todėl gali prireikti stebėti digoksino koncentraciją kraujyje. Vartojant ličio preparatus kartu su angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriais, kartais neilgam padidėdavo ličio koncentracija kraujyje ir atsirasdavo apsinuodijimo reiškinių. Nors vartojant telmisartaną to nepastebėta, negalima atmesti tokio jo poveikio galimybės, todėl skiriant šį vaistą kartu su ličio preparatais rekomenduojama atidžiai stebėti ličio koncentraciją kraujyje.
Nėštumas (žr. „4.3. Kontraindikacijos”) Telmisartano negalima vartoti nėštumo metu. Planuojant nėštumą reikia iš anksto pakeisti pritorą kitu tinkamu vaistu. Diagnozavus nėštumą reikia kuo greičiau nutraukti telmisartano vartojimą. Antrąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrą tiesiogiai renino-angiotenzino-aldosterono sistemą veikiantys vaistai gali sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus (netgi mirtinus). Maitinimas krūtimi (žr.”4.3. Kontraindikacijos”) Maitinant krūtimi negalima vartoti telmisartano, nes nežinoma, ar jis patenka į moters pieną.
Netirta, ar telmisartanas turi poveikį gebėjimui vairuoti ir valdyti mašinas. Tačiau vairuojant arba valdant mašinas reikia prisiminti, jog kartais antihipertenziniai vaistai gali sukelti galvos svaigimą arba mieguistumą.
Dažniausiai šalutinis poveikis būna silpnas ir trumpalaikis, ir tik kartais dėl jo reikia nutraukti gydymą. Šalutinio poveikio stiprumas nepriklausė nuo vaisto dozės ir nebuvo susijęs su ligonių lytimi, amžiumi bei rase. Tyrimais, kuriuose 1041 ligonis gydytas įvariomis telmisartano dozėmis (20-160 mg) arba placebo iki 12 savaičių, nustatyta, kad vaisto šalutinis poveikis ne didesnis negu placebo. Telmisartanas dažniau turėdavo šalutinį poveikį virškinimo traktui negu placebo. Nepageidaujami reiškiniai, atsiradę daugiau nei 1% ligonių, klinikinių tyrimų metu gydytų telmisartanu arba placebo, išvardyti šioje lentelėje (nenurodant juos sukėlusių priežasčių):
Telmisartanas (monoterapija) n = 1041 Placebo n = 380 % % Galvos skausmas 9,7 17,4 Viršutinių kvėpavimo takų infekcija 6,9 6,1 Galvos svaigimas 4,2 6,3 Skausmas 3,5 4,7 Nugaros skausmas 3,2 1,1 Silpnumas 3,0 3,7 Viduriavimas 2,8 1,6 Sinuitas 2,2 2,4 Gripo simptomai 2,1 1,8 Dispepsija 1,9 1,6 Mialgija 1,4 1,1 Kosulys 1,4 1,6 Krtinės skausmas 1,3 1,3 Šlapimo takų infekcija 1,2 1,1 Pykinimas 1,1 1,6 Faringitas 1,1 0,0 Pilvo skausmas 1,0 0,8 Be to, daugiau nei 1% iš 3445 ligonių, dalyvavusių visuose telmisartano tyrimuose, atsirado šis nepageidaujamas poveikis: bronchitas, nemiga, sąnarių skausmai, nerimas, depresija, sustiprėjęs širdies plakimas, kojų raumenų spazmai, bėrimas. Nebuvo galima nustatyti, ar šie reiškiniai susiję su telmisartanu. Aprašytas vienas angioneurozinės edemos atvejis. Laboratoriniai tyrimai Telmisartano klinikinių tyrimų metu nerasta statistiškai patikimų laboratorinių rodiklių pokyčių. Gydant telmisartanu kartais kraujyje sumažėdavo hemoglobino arba padaugėdavo šlapimo rūgšties (dažniau negu vartojant placebo). Aprašytas kreatinino arba kepenų fermentų koncentracijos padidėjimas gydant telmisartanu, tačiau vartojant placebo šie laboratoriniai rodikliai pakisdavo taip pat dažnai arba dažniau.
Per didelių telmisartano dozių poveikis žmonėms nežinomas. Atsiradus simptominei hipotenzijai, reikia palaikomojo gydymo. Telmisartanas nėra dializuojamas.
Farmakodinamika Farmakoterapinė grupė: angiotenzino II antagonistai, ATC kodas: C09CA. Geriamas telmisartanas yra veiksmingas ir specifinis angiotenzino II receptorių (AT1) blokatorius. Telmisartanas turi labai didelį afinitetą AT1 potipio receptorių angiotenzino II prisijungimo sričiai ir konkurenciniu būdu blokuoja šiuos receptorius, kuriuos veikiant atsiranda žinomas angiotenzino II poveikis. Telmisartanas nėra dalinis AT1 receptorių agonistas. Jis selektyviai jungiasi su AT1 receptoriais. Ši jungtis ilgai nesuyra. Telmisartanas neturi afiniteto kitiems receptoriams, pavyzdžiui, AT2 arba mažiau specifiniams AT receptoriams. Nežinoma nei šių receptorių paskirtis, nei kas vyktų, jeigu juos stipriau stimuliuotų angiotenzinas II, kurio koncentracija kraujyje padidėja vartojant telmisartaną. Telmisartanas padidina aldosterono koncentraciją kraujyje. Šis vaistas neslopina žmogaus kraujo plazmos renino ir neblokuoja jonų kanalų. Telmisartanas neslopina angiotenziną konvertuojančio fermento (kininazės II), kuris dar skaldo bradikininą. Todėl telmisartanas neturėtų sustiprinti bradikinino nepageidaujamo poveikio. Žmonėms vartojant 80 mg telmisartano per dieną, jis beveik normalizuoja angiotenzino II padidintą kraujospdį. Kraujospdis bna beveik normalus 24 valandas, o vaisto poveikis išlieka 48 valandas. Išgėrus pirmą telmisartano dozę, jo antihipertenzinis poveikis palaipsniui atsiranda per 3 valandas. Paprastai kraujospdis labiausiai sumažėja po 4-8 gydymo savaičių ir išlieka toks vartojant vaistą ilgą laiką. Ambulatoriniais kraujospdžio matavimais nustatyta, kad išgėrus vaisto jo antihipertenzinis poveikis išlieka 24 valandas, taigi kraujospdis bna sumažėjęs ir paskutines 4 valandas prieš geriant kitą vaisto dozę. Tai patvirtino klinikiniai tyrimai, kuriuose vaisto poveikis lygintas su placebo: skiriant 40 arba 80 mg telmisartano per dieną, 80% atvejų mažiausio ir didžiausio paros kraujospdžio santykis bdavo nedidelis. Laikas, kurį sistolinis kraujospdis išlieka sumažėjęs, aiškiai priklauso nuo vaisto dozės. Analogiškų diastolinio kraujospdžio tyrimų rezultatai prieštaringi. Telmisartanas sumažina hipertenzija sergančių ligonių sistolinį ir diastolinį kraujospūdį, bet nekeičia širdies susitraukimų dažnio. Dar reikia ištirti, ar šio vaisto diuretinis ir natriouretinis poveikis prisideda prie kraujospdžio mažinimo. Telmisartanas taip pat veiksmingai mažina kraujospdį, kaip ir kitų grupių antihipertenziniai vaistai (tai įrodyta klinikiniais tyrimais – lyginant telmisartaną su amlodipinu, atenololiu, enalapriliu, hidrochlorotiazidu ir lizinopriliu). Staiga nutraukus gydymą telmisartanu, kraujospūdis per kelias dienas palaipsniui tampa toks, koks buvo prieš gydymą, ir nebūna staigaus jo padidėjimo („rikošeto”). Vartojant telmisartaną patikimai rečiau atsiranda sausas kosulys negu geriant angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorius – tai nustatyta, klinikiniuose tyrimuose tiesiogiai lyginant abiejų vaistų poveikį. Kol kas nežinoma, ar telmisartanas sumažina sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis ir su juo susijusį mirtingumą. Farmakokinetika Rezorbcija Telmisartano rezorbcija sparti, bet jos apimtis bna nevienoda. Vidutiniškai pasisavinama apie 50% šio vaisto. Vartojant telmisartaną kartu su maistu, plotas po šio vaisto koncentracijos kraujo plazmoje kreive (AUC0-???sumažėja maždaug nuo 6% (geriant 40 mg dozę) iki 19% (geriant 160 mg dozę). Išgėrus telmisartano su maistu arba be jo, po 3 valandų būna vienoda vaisto koncentracija kraujo plazmoje. Dėl šio nedidelio ploto po koncentracijos kreive sumažėjimo neturėtų susilpnėti vaisto terapinis poveikis. Vaisto koncentracijos kraujyje priklausomybė nuo dozės yra netiesinė. Didinant dozę daugiau nei 40 mg, didžiausia vaisto koncentracija kraujyje (Cmax) ir plotas po koncentracijos kreive padidėja neproporcingai. Pastebėta, kad vaisto koncentracija kraujo plazmoje priklauso nuo ligonio lyties: moterų kraujyje didžiausia jos vertė (Cmax) 3 kartus didesnė negu vyrų, o plotas po koncentracijos moterų kraujyje kreive – 2 kartus didesnis. Pasiskirstymas Didžioji telmisartano dalis (> 99,5%) susijungia su kraujo plazmos baltymais – daugiausia albuminais ir alfa-1 rgščiaisiais glikoproteinais. Pusiausvirosios bsenos vidutinis menamas pasiskirstymo tris (Vdss) – apie 500 l. Apykaita Telmisartanas konjuguojamas su gliukurono rgštimi ir virsta gliukuronidu. Nepastebėta, kad konjuguotas junginys turėtų farmakologinį poveikį. Eliminacija Telmisartano koncentracija kraujo plazmoje mažėja bieksponentiškai, ir galutinė pusinės jo eliminacijos trukmė didesnė nei 20 valandų. Plotas po vaisto koncentracijos kreive (AUC) ir ypač didžiausia koncentracija kraujo plazmoje (Cmax) netiesiškai priklauso nuo dozės. Vartojant rekomenduojamas telmisartano dozes, nepastebėta kliniškai reikšmingos jo kumuliacijos. Moterų kraujo plazmoje susidaro didesnė vaisto koncentracija negu vyrų kraujyje, bet tai neturi įtakos vaisto veiksmingumui. Geriant telmisartaną arba švirkščiant jį į veną, didžioji vaisto dalis išskiriama nepakitusi su išmatomis. Su šlapimu iš viso išskiriama < 1% vaisto dozės. Bendras kraujo plazmos klirensas (Cltot) yra didelis (apie 1000 ml/min), lyginant su kepenų kraujotaka (apie 1500 ml/min). Ypatingos ligonių grupės Senyvi pacientai Telmisartano farmakokinetika jaunų ir senyvų ligonių organizme nesiskiria. Inkstų nepakankamumas Atliekant hemodializę dėl inkstų nepakankamumo, vaisto koncentracija kraujo plazmoje sumažėja. Didžioji dalis telmisartano susijungia su tokių ligonių kraujo plazmos baltymais ir negali bti pašalinta dializuojant. Sergant inkstų nepakankamumu, pusinė eliminacijos trukmė nepakinta. Kepenų nepakankamumas Farmakokinetikos tyrimais nustatyta, jog sergant kepenų nepakankamumu bendras vaisto pasisavinimas padidėjo beveik iki 100%. Šiuo atveju pusinės eliminacijos trukmė nepakinta. Preklinikiniai duomenys apie saugumą Preklinikinių saugumo tyrimų metu skiriant hipertenzija nesergantiems laboratoriniams gyvnams beveik terapines vaisto dozes, sumažėjo raudonojo kraujo rodikliai (eritrocitų skaičius, hemoglobino koncentracija, hematokritas), pakito inkstų kraujotaka (padidėjo karbamido ir kreatinino koncentracija kraujyje) ir kraujo plazmoje padaugėjo kalio. Tiriant šunis rasti išsiplėtę ir atrofiški inkstų kanalėliai. Be to, rasti žiurkių ir šunų skrandžio gleivinės pažeidimai (erozijos, opos arba uždegimas). Šį nepag eidaujamą poveikį preklinikinių tyrimų metu turėjo angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai bei angiotenzino II antagonistai, ir jo pavyko išvengti duodant gerti izotoninio druskos tirpalo. Tiriant abiejų ršių gyvnus rastas padidėjęs kraujo plazmos renino aktyvumas ir inkstų jukstaglomerulinių ląstelių hipertrofija bei hiperplazija. Atrodo, kad šie pokyčiai kliniškai nereikšmingi, ir jie taip pat bdingi visiems angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriams bei angiotenzino II antagonistams. Gyvnų tyrimų duomenimis, telmisartanas gali turėti žalingą poveikį naujagimių vystymuisi (mažesnė kno masė, vėliau atsiveria akių plyšiai, padidėja mirtingumas). Laboratoriniais tyrimais nerasta mutageninio bei klastogeninio vaisto poveikio, o tiriant žiurkes ir peles nepastebėta kancerogeniškumo.
Sudėtinių dalių sąrašas Veiklioji medžiaga Kiekvienoje tabletėje yra 40 mg telmisartano. Užpildai Polividonas, megluminas, natrio hidroksidas, sorbitolis, magnio stearatas.
Nesuderinamumai Nėra.
Laikymo trukmė 3 metai.
Laikymo sąlygos Nenurodomos.
28 tabletės; poliamido, aliuminio ir polivinilchlorido pakeliuose.
Naudojimo instrukcija Laikykite gamintojo pakuotėje.
GlaxoWellcome.
