Hempo

Difterija: nuo žąsies plunksnos iki serumo ir skiepų

Difterija

Difterija – tai ūmi ir viena sunkiausių infekcinių ligų. Deja, praeityje liga pareikalavo ne vieno vaiko gyvybės. Šiuo metu Lietuvoje difterija nebesergama. Tiesa, dalis medikų prisimena akistatą su difterijos protrūkiais sovietmečiu. Vienas jų – gydytojas infektologas, prof. habil. dr. Alvydas Laiškonis, ėmęs kovoti su infekcine liga dar XX a. 7-ame dešimtmetyje. 

Kokia tai liga? 

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, difteriją sukelia difterijos lazdelės (Corynebacterium diptheriae, retai – Corynebacterium ulcerans ir Corynebacterium pseudotuberculosis). Mikroorganizmas į aplinką išskiria stiprų toksiną. 

Difterijai būdingi simptomai – tai bendro pobūdžio negalavimas, šaltkrėtis, gerklės ir galvos skausmas, karščiavimas. Visgi ligai būdingi charakteringi simptomai. Difteriją nuo kitų ligų padeda atskirti pilkšvai balkšvos, tirštos ir tampriai su gleivine susijusios apnašos. Pastarąsias yra sunku nubraukti nuo gleivinės paviršiaus. Dėl jų kvėpavimas gali tapti apsunkintas, o rijimas – skausmingas. Difterijos bakterijos dažniausiai pažeidžia kvėpavimo takų gleivinę. Kartais pasitaiko odos, lytinių organų arba akių difterija.  

Difterija plinta oro-lašeliniu būdu, o žmogus –vienintelis c.diptheriae infekcijos šaltinis. Dėl šios priežasties difterija užsikrėtę asmenys (būdavo) izoliuojami, o kontaktavusiems – paskiriami antibiotikai. 

Prof. Alvydas Laiškonis, prisimindamas (gydytojo infektologo) darbo pradžią XX a. 7-ajame dešimtmetyje, pasakojo, kad dėl difterijos sukeltų pilkšvų plėvių sergantis vaikas ar kūdikis galėdavo užspringti. L.S. pašnekovas pažymi, kad ligai būdingos sunkios komplikacijos – tai širdies raumens (miokarditas), inkstų uždegimai. NVSC duomenimis, komplikacijas sukelia egzotoksinas, krauju patenkantis į organus, sutrikdantis širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos veiklą.

Ligos šešėlis praeityje

Šiuo metu Lietuvos gydytojų infektologų kasdienybė persmelkta kovos su kitomis infekcinėmis ligomis – difterija epidemiologiniame žemėlapyje nėra pastebima. Lietuvoje paskutinis difterijos atvejis, NVSC duomenimis, buvo užregistruotas 2011 m. Tiesa, viešojoje erdvėje šiek tiek pasvarstoma, kad difterija galėtų sugrįžti ir į Lietuvą, nes Europos šalyse nuo 2022 m. pradžios iki 2023 m. vasario buvo užfiksuoti 273 ligos atvejai. Pastarieji yra tampriai susiję su migracijos procesais. Pabrėžtina, kad liga geriausiai plinta tarp nepaskiepytų arba imuniteto ligai neturinčių asmenų.

NVSC duomenimis, XIX a. difterija buvo dažniausia vaikų mirčių priežastis. Ligos protrūkiai sietini su prastesnėmis medicinos galimybėmis, ypač vakcinacijos ir specifinio gydymo stoka. Pasak prof. A.Laiškonio, Lietuvoje itin didelis sergamumas (difterija) buvo Antrojo pasaulinio karo metu – nemažai vaikų mirė.

Pasak pašnekovo, vokiečių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje (1941-1944 m.) dar nebuvo antidifterinio serumo. Todėl medikai vertėsi liaudiškais gydymo metodais – naudodavo žąsies plunksną. Pastaroji buvo panaudojama, jeigu pilkšvos plėvės dusindavo sergantį vaiką. Prapjovus gomurį buvo įstatoma žąsies plunksna, kad vaikas galėtų įkvėpti. Liaudiška išmintis padėjo išvengti sunkių ligos pasekmių. 

Tiesa, prof. A.Laiškoniui nebeteko kliautis žąsies plunksna. Būsimasis gydytojas infektologas mokėsi (XX a. 6-7 deš.) apie vakcinų nuo difterijos svarbą. „Studijų metais teko matyti difterija sergančius vaikus. Difterija nebuvo nežinoma infekcija. Kiekvienas gydytojas buvo informuotas apie šią ligą“, – pažymėjo profesorius.

Išrastas vaistas 

Infekcinių ligų gydytojų galimybes (kovoje prieš difteriją) pakeitė antidifterinis serumas. Dėl specifinio vaisto gydymas tapo kur kas efektyvesniu. Po Antrojo pasaulinio karo jau naudotas serumas. Sergantys vaikai buvo izoliuojami, hospitalizuojami ir gydomi (antidifteriniu serumu). Pasak prof. A.Laiškonio, dėka šio vaisto gydymas dažniausiai buvo efektyvus, pavykdavo išgydyti didžiąją dalį užsikrėtusiųjų. Tiesa, nesėkmę galėjo nulemti per vėlai pradėtas gydymas.

Prof. A.Laiškonis pažymi, kad kontaktavusiems su užsikrėtusiu asmeniu (profilaktiškai) buvo skiriami antibiotikai, o asmenys stebimi apie savaitę. Gydymo trukmę lemdavo daugelis veiksnių. Pavyzdžiui, užsikrėtusiojo amžius, imuninė sistema, gydymo pradžios laikas bei kt. „Nėra vienos taisyklės, kada būtų galima nustatyti per kiek laiko vaikas pasveiks“, – pažymėjo gydytojas infektologas.

Skiepų svarba

Antidifterinis serumas nebuvo vienintelis veiksmingas ginklas. Kita svarbi ligos suvaldymo ir įveikimo priemonė – skiepai. Prof. A.Laiškonio duomenimis, Lietuvoje nuo difterijos skiepyti pradėta XX a. 6 dešimtmetyje.

Gydytojai infektologai, kaip prisimena pašnekovas, keliaudavo į mokyklas, kuriose vakcinuodavo vaikus ir edukuodavo tėvus. Pastarieji ne visada suprasdavo skiepų svarbą, tad švietimas buvo svarbi ligos suvaldymo dalis. Gydytojo infektologo teigimu, XX a. 7-ame deš. epidemiologinė situacija (difterijos atžvilgiu) buvo kur kas geresnė nei po Antrojo pasaulinio karo.     

„Pradėjau dirbti 1962 metais. Tuo metu nebebuvo gilus pokaris, tačiau pagalvokime apie keturiasdešimt penktus keturiasdešimt devintus metus – apie tai, ką pasakojo vyresnieji gydytojai. Difterijos buvo žymiai daugiau, nes buvo vangiai skiepijama. Reikėdavo įkalbinėti tėvus, kad jie skiepytų vaikus“, – teigė prof. A.Laiškonis.

Pašnekovas prisimena profesinę akistatą ir su kitomis mirtinomis infekcinėmis ligomis. Jam teko matyti vaikus, mirštančius ne tik nuo difterijos, tačiau ir nuo kokliušo ar raupų. Prof. A.Laiškonis džiaugiasi ir primena, kad šiuo metu skiepai nuo difterijos yra kompensuojami valstybės.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro leidinyje („Ypač pavojingos įvežtinės, retos, keliautojų užkrečiamosios ligos“) rašoma, kad iki visuotinio skiepijimo programos (1940-1950 m.) difterijos protrūkiai kildavo įvairiose pasaulio vietose. 1990 m. Lietuvoje (ir kitose Sovietų Sąjungos šalyse) kilo didžiulis difterijos protrūkis. Pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje vyko intensyvi vakcinacija, padėjusi suvaldyti protrūkius.

NVSC duomenimis, skiepai – tai vienintelė priemonė visiškai apsauganti nuo difterijos. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, skiepijami 2, 4, 6 ir 18 mėnesių kūdikiai, 6-7 bei 15-16 metų vaikai. Vėliau (kas 10 metų) rekomenduojamos palaikomosios dozės. Norint pasiskiepyti rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją. Pažymėtina, kad difterija persirgusiems asmenims nebūtinai atsiranda imunitetas.

ULAC nurodo ir nespecifinę profilaktiką t.y. dažnai plauti rankas, rankas valyti dezinfekciniu skysčiu (jeigu nėra muilo ar vandens), kosėjant ar čiaudint nosinaite prisidengti burną ir nosį, vengti glaudaus sąlyčio su sergančiuoju, vengti sąlyčio su galvijais ir kitais gyvūnais (dėl C. ulcerans bakterijos), nevartoti nepasterizuoto pieno produktų.

TAIP PAT SKAITYKITE