Meningitas

LIGOS PRIEŽASTYS

Meningitą gali sukelti įvairūs mikroorganizmai:
1. bakterijos (bakterinis meningitas): dažniausiai gali sukelti meningokokas, pneumokokas (Streptococcus pneumoniae), Haemophilus influenzae, tuberkuliozės mikobakterijos, rečiau – kitos bakterijos. Bakteriniai meningitai paprastai pasireiškia pavieniais atvejais, ir tikimybė jais susirgti priklauso nuo individualaus organizmo atsparumo.
2. virusai (virusinis meningitas): pūslelinės (Herpes), tymų, epideminio parotito („kiaulytės”), enterovirusai (Echo, Koksackie) ir kiti. Virusiniai (seroziniai) meningitai pasireiškia lengvesne ligos forma nei bakteriniai. Dažniausi virusinių meningitų sukėlėjai – enterovirusai (Koksaki, Echo grupės virusai ir kt.), kurie plinta kaip žarnyno infekcija (fekaliniu – oraliniu būdu), tačiau gali plisti ir oro lašeliniu būdu. Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, ir virusai gali būti perduodami per maistą, vandenį ar aplinkos daiktus. Entorovirusai jautrūs dezinfekcinėms medžiažoms, turinčioms chloro, buitinėms sintetinėms plovimo priemonėms. Šių virusų sukeltas serozinis meningitas pasižymi nesunkia eiga ir palankia ligos baigtimi. Enterovirusų epideminiai protrūkiai yra cikliški, stebimi kas 7 – 9 metai, vykstant natūraliam epidemiologiniam procesui. Persirgus įgyjamas patvarus specifinis imunitetas.
3. grybeliai – jie palyginus retai būna meningito priežastimi, tik menko atsparumo asmenims;
4. riketsijos ir kiti reti infekciniai veiksniai.
Ligos sukėlėjas – gramneigiamas, panašus į dvi kavos pupeles, mikroorganizmas. Jis randamas pūlinio likvoro leukocituose, priklauso neiserijų genčiai ir vadinamas „Neiseria meningitidis”. Meningokokai labai neatsparūs, greitai žūva nuo šalčio ir aukštos temperatūros. Meningokokų būna sveikų ir sergančių katarais žmonių nosiaryklėje. Jie skirstomi į serologinius tipus: A, B, C, D, X, Y, Z. Virulentiškiausi yra A tipo meningokokai. Infekcijos šaltinis yra ligoniai, sergantys visomis ligos formomis, ypač nazofaringitine, taip pat sveiki meningokokų nešiotojai. Sukėlėjai nešiojami 3 – 6 savaites.
Kartais meningito simptomus gali imituoti naviko išplitimas smegenų dangaluose, apsinuodijimas, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu smegenų dangalu. Serga įvairaus amžiaus bei lyties asmenys, tačiau bakteriniu meningitu dažniau serga vaikai ir paaugliai. Kai kuriems sukėlėjams būdingas susirgimų sezoniškumas, pvz., susirgimų meningokokiniu meningitu padaugėja žiemą ir pavasarį, o enterovirusų sukeltos ligos dažnesnės vasarą ir rudenį. Virusinio meningito sukėlėjai plačiau paplitę, ir juo turėtų būti sergama dažniau, tačiau ne visi susirgę asmenys patenka į ligoninę, lengvų formų atveju kartais visiškai ir gana greitai pasveiksta, todėl tikslių duomenų apie sergamumą virusiniu meningitu nėra. Virusais užsikrečiama su įkvepiamu oru, į kurį šie patenka ligoniui kosint, čiaudint (oro-lašelinis būdas), arba per burną (su maistu, per neplautas rankas). Bakterijos taip pat neretai patenka per kvėpavimo takus, tačiau gali pasiekti smegenų dangalus iš kito organizme esančio infekcijos šaltinio kontaktiniu arba kraujo keliu (pvz., iš ausies, sinusų, kitų gretimų bei atokesnių sričių uždegimo židinių).
Infekcija plinta lašeliais per orą. Užsikrečiama nuo kosinčio, čiaudinčio ligonio, nuo jo užkrėstų daiktų. Didžiausia tikimybė susirgti yra vasario ir gegužės mėnesiais.

LIGOS POŽYMIAI

Inkubacinis periodas trunka 3 – 5 dienas, rečiau iki 10 dienų. Skiriamos tokios meningokokinės infekcijos klinikinės formos:
1. Meningokokinis ūminis nazofaringitas – tai lokalizuota ir lengviausia ligos forma. Prasideda bendru negalavimu, galvos ir gerklės skausmu, sloga ir nosies užgulimu. Temperatūra svyruoja nuo 37 iki 38,5C 1-3 dienas, ir ligonis greit pasveiksta.
2. Tipinė meningokokemija – tai dažniausia ūmiai prasidedanti ligos forma: krečia šaltis, temperatūra padidėja iki 39 – 40C, skauda galvą, vemiama. Po 5 – 15 val. kūną išberia specifiniais hemoraginiais įvairaus dydžio, nuo smulkių taškinių petechijų iki stambių, net kelių centimetrų skersmens netaisyklingų žvaigždiškų, tamsiai vyšninės spalvos kraujosruvų , dėmėmis. Hemoraginių dėmių būna ant liemens, veido, kaktos, akių vokų, burnos gleivinėje. Kai ligos eiga sunki, po 1 – 2 savaičių mirusi oda pradeda luptis plotais, palikdama sunkiai gyjančias žaizdas. Kartais miršta pirštai, ausų kaušeliai. Gali prasidėti sąnarių uždegimas.
3. Žaibinė meningokokemija (sepsis) – prasideda panašiai kaip tipinė, tik ligonio būklė kas valandą blogėja, hemoraginių bėrimų pasirodo jau po kelių valandų, jie greitai didėja. Greitai pasireiškia endotoksinio šoko būklė: kūno temperatūra sunormalėja, pulsas vos jaučiamas, galūnės šaltos, cianoziškos, kraujospūdis sumažėja iki nulio, išryškėja veido cianozė. Tokie ligoniai netenka sąmonės ir neretai miršta 1 – 2 ligos dieną.
4. Meningokokinis meningitas – būna kartu su ryškia meningokokemija. Liga prasideda labai ūmiai, krečia šaltis, temperatūra padidėja iki 39 – 40C, stipriai skauda galvą ir vemiama. Greitai sutrinka sąmonė, ligonis kliedi, padidėja jautrumas šviesai ir triukšmui, taip pat odos ir raumenų jautrumas, būna traukuliai. Ligonio veidas hiperemiškas, išplitusi lūpų, skruostų ir nosies pūslelinė. Lūpos ir liežuvis sausi. Teigiami meninginiai reiškiniai.
5. Meningoencefalitas – be meninginių ir encefalito požymių būdingi akių simptomai (judesių parezė, dvejinimasis, nelygūs vyzdžiai, nistagmas), veidinio nervo parezė, galūnių spazminė parezė, hiperkinezija, kloniniai – toniniai traukuliai, trizmas, bulbarinis sindromas (sutrikęs rijimas, pakitęs balsa), sutrikusi sąmonė, kartais koma. Liga gali komplikuotis smegenų vandene, kurtumu, aklumu ir psichikos sutrikimu. Nuo šios infekcijos miršta apie 6 – 20 proc. ligonių.

LIGOS EIGA

Bakterinio meningito ankstyvieji simptomai: bendras negalavimas, karščiavimas, galvos skausmas, pykinimas ar/ir vėmimas, mieguistumas, galimas bėrimas. Kiek vėliau atsiranda šviesos baimė, padidėjęs dirglumas (erzina šviesa, garsas, prisilietimas), kaklo raumenų įtempimas, sumišimas, sunkiais atvejais traukuliai, gilus slopinimas (koma). Neurologinio ištyrimo metu nustatomi specifiniai meninginiai simptomai. Kūdikis gali būti irzlus ar, atvirkščiai, labai vangus, vemti, jo momenėlis paprastai įtemptas arba pulsuoja. Virusinio meningito simptomai ne tokie ryškūs, gali vyrauti galvos skausmas. Eiga yra ūmi, todėl nedelsiant reikia kreiptis pagalbos į medikus. Negydant ar gydant uždelstą atvejį, pacientas gali mirti.

KOMPLIKACIJOS

Grėsmingiausia komplikacija – galvos smegenų uždegimas ir pažeidimas (meningoencefalitas), galvos smegenų pūlinio (absceso) ar pūlių sankaupos (empiemos) susiformavimas. Jei liga anksti nustatoma ir skubiai gydoma, įmanomas visiškas pasveikimas. Tačiau galimi liekamieji reiškiniai: nuovargis, atminties (ypač trumpalaikės) bei dėmesio koncentracijos sutrikimas, žymiai rečiau – elgesio ar mokymosi, klausos sutrikimai, o itin sunkiais, komplikuotais atvejais – galvos smegenų pažeidimas, smegenų vandenė, epilepsija, intelekto defektai. Virusinis meningitas ne visais atvejais toks grėsmingas, tačiau taip pat būtinas skubus stacionarinis gydymas, nes galima komplikacija – encefalitas.

TYRIMAI

Diagnozę patvirtina smegenų skysčio tyrimas. Smegenų skysčio gaunama, atlikus juosmeninę punkciją (įdūrus specialia adata tarp dviejų stuburo slankstelių apatinėje juosmens dalyje į kietojo dangalo maišą). Procedūros metu nustatomas padidėjęs smegenų skysčio slėgis, o ištyrus laboratorijoje – ląstelių skaičiaus padidėjimas, esant nedaug padidėjusiam ar normaliam baltymo kiekiui. Lemiamą reikšmę meningito diagnozei ir specifinio gydymo parinkimui turi smegenų skystyje nustatyta vyraujanti uždegiminių ląstelių, t.y. leukocitų, rūšis (neutrofilai vyrauja bakterinio/pūlingo, limfocitai – virusinio/serozinio meningito atveju), taip pat gliukozės kiekis, bakteriologiniai ir imunologiniai tyrimai.
Kiti tyrimai padeda nustatyti infekcijos šaltinį, galvos smegenų pažeidimą ir kitas komplikacijas.

GYDIMAS

Meningitas – skubios medicininės pagalbos reikalaujanti būklė. Įtariant meningitą, privaloma pacientą paguldyti į ligoninę. Ligonį tiria ir gydo neurologas, infekcionistas ar/ir gydytojas reanimatologas, jei būklė labai sunki. Ištyrus smegenų skystį, parenkamas specifinis gydymas. Bakterinio meningito gydymui skiriami antibiotikai, kartu taikomi smegenų pabrinkimą mažinantys, imunitetą stiprinantys vaistai. Nustačius kitą infekcijos šaltinį organizme (ausų, sinusų uždegimą, dantų ir kt. ligas), būtina jį nedelsiant gydyti vaistais ar operaciniu būdu. Sergant virusiniu meningitu, specifiniai priešvirusiniai vaistai gali būti skiriami tik kai kuriais atvejais, pvz., Herpes viruso infekcijai gydyti skiriamas acikloviras. Visuomet svarbus simptominis gydymas: skysčių balanso korekcija, nuskausminantys vaistai, jei reikia – smegenų pabrinkimą mažinančios priemonės, slauga.

PATARIMAI

Atsiradus šviesos baimei, ypač su galvos skausmu, raudonu ar violetiniu odos ar/ir gleivinių bėrimu, kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Jei kūdikis tampa irzlus ar vangus, apčiuopiate įtemptą ar pulsuojantį momenėlį, skubiai kviesti greitąją medicinos pagalbą. Kontaktavę su ligoniu asmenys turi būti apžiūrėti gydytojo.

PROFILAKTIKA

Privaloma vakcinacija nuo tuberkuliozės, tymų, parotito (skiepijami kūdikiai ir vaikai). Galima vakcinacija nuo meningokoko, Haemophilus influenzae – skiepijami kūdikiai, vyresni vaikai ir suaugę. Asmenys, kurie kontaktavo su meningokokiniu meningitu sergančiu ligoniu, gali būti vakcinuojami, profilaktiškai skiriama antibiotikų. Svarbus savalaikis visų infekcinių ligų, kurios gali tapti meningito priežastimi, gydymas.